Gegužės mėnuo Bažnyčioje skirtas Dievo Motinai, o birželis – Švč. Jėzaus Širdžiai pagerbti. Švč. Mergelė Marija – mūsų visų dangiškoji Motina, o Švč. Jėzaus Širdis – tai be galo mus visus mylinčio Tėvo širdis. Todėl ir pirmieji gegužės ir birželio mėnesių sekmadieniai ypatingi – jie skirti mus į pasaulį atvedusiems Mamai ir Tėčiui.
Tėvo diena, kurią jau šį sekmadienį švęsime, lygiai tokia pat svarbi, kaip ir Motinos. Tėvas – šeimos stiprumo, patvarumo simbolis. Jo, kaip ir motinos, reikšmės šeimos gyvenimui, visaverčiam vaikų auklėjimui niekas negali pakeisti, niekas negali atstoti tėviškos atsakomybės, kylančios iš prigimties tampant tėvu. Tėvo buvimas šeimoje – tai nuolatinės pastangos siekti jai gėrio ir kasdienis rūpestis kurti naują gyvenimą savo vaikams. Taip kuriamas gyvenimas ir Bažnyčiai, tautai, valstybei, visuomenei, ir sau pačiam. Didžioji tėvo atsakomybė tokia, kad vaikai mokosi iš jo. Tėvas daro įtaką vaikų moraliniam gyvenimui. Jo pavyzdys dažniausiai turi lemiamą reikšmę ne tik vaikystėje, bet ir visame būsimame gyvenime: kuriant savo šeimą ir auginant bei auklėjant savo vaikus.
Tėvo diena švenčiama daugumoje pasaulio šalių. Daugelyje katalikiškų kraštų ji minima birželio mėnesį. Ši diena primena ir vaikų – mažų ir jau suaugusių – pareigas tėvo atžvilgiu, tai, kad būtina pagarba ir nuoširdi meilė savo tėvui. Išlaikydami sudėtingame šiandienos pasaulyje tėvo autoritetą, išlaikysime tvirtas, nepalūžusias šeimas, nes gerbti tikrąjį tėviškumą – tai stiprinti šeimos vienybę, kurios reikia, kad užaugtų moraliai brandžios asmenybės.
Paklausti, kuo jiems svarbi Tėvo diena ir kaip sveikina savo tėčius, dešimtmečiai ir vienuolikmečiai užrašė tokias mintis:
„Aš labai myliu savo tėtį. Labai pasiilgstu jo, nes tėtis dirba toli, Norvegijoje, grįžta tik Kalėdoms. Per vasaros atostogas mes pas jį nuvažiuojame ir pabūname kartais net visą mėnesį. Tos dienos pačios laimingiausios mano gyvenime. Gaila, kad negaliu per Tėvo dieną įteikti jam dovanos, bet mes su sesute parašome jam ilgą laišką, kurį išsiunčiame paštu.“
Dovydas
„Tėtis man toks pat svarbus, kaip ir mama. Gal net svarbesnis, artimesnis. Kol nėjau į mokyklą, jis mane prižiūrėjo, nes negalėjo gauti darbo, o mamytė dirbo. Todėl labai prisirišau prie jo. Kai tėtis gavo darbą, visa šeima labai džiaugėsi, o aš liūdėjau…“
Urtė
„Mano tėvelis jau miręs. Buvau tik ketverių metų, kai jis žuvo, tačiau gerai prisimenu, kaip jis pakeldavo mane aukštai aukštai… Dabar per Tėvo dieną nunešame tėveliui gėlių į kapines. Broliai, kurie už mane vyresni, man yra papasakoję daug gražių istorijų apie tėvelį. Kartais truputį pavydžiu vaikams, kurių tėveliai gyvena su jais kartu.“
Ema
„Tėčio diena – labai didelė šventė, kaip ir mamos. Per šias abi šventes mes, vaikai, labai anksti atsikeliame ir ruošiame staigmenas. Tėveliai labai jomis džiaugiasi. O tos staigmenos kasmet kitokios: paruošiame šventiškus pusryčius; tyliai atsikėlę naktį prie lovos padedame gėlių, savo rankomis padarytų darbelių, laišką su padėkos žodžiais…“
Monika
„Aš vyriausia iš mūsų šeimoje augančių vaikų, turiu dar tris sesutes. Todėl padedu tėveliams jas prižiūrėti. Mama augina mus, vaikus. O tėtis labai daug dirba, turi net du darbus, po kurių dar remontuoja žmonėms namus. Jis daro viską, kad mums nieko netrūktų. Norėčiau, kad tėtis daugiau ilsėtųsi, dažniau būtų su mumis. Tėvo dienos proga noriu jam pasakyti, kad labai jį myliu, ir palinkėti labai daug sveikatos.“
Auksė
Paklausti, ką jiems reiškia būti tėčiais, šių vaikų tėveliai džiaugėsi, kad per tėvystę jie ir patys tapo stipresni ir geresni, kad sustiprėjo atsakomybės jausmas, kad išgyveno pilnatvės jausmą, kai pagaliau atrandama bendrystės šeimoje esmė – kuo daugiau laiko praleisti kartu ir tarsi naujai išgyventi savo vaikystės džiaugsmą.
Artėja diena, kuri yra puiki proga pabūti kartu su tėčiais, nesvarbu, kokio amžiaus jie bebūtų. Ypač jeigu tam pritrūko laiko ir galimybių anksčiau. Tėvo diena – tinkamiausias laikas išreikšti dėkingumą, pagarbą ir meilę tiems, kurie rūpinosi mumis vaikystėje ir tęsia tai šiandien, kad visada būtume laimingi. Ir tylioje maldoje parymoti prie jau išėjusio Tėčio kapo.
