Žaislus susirinko ir „tvarkiečių“ frakciją Seime paliko migrantas „darbietis-tvarkietis“ Valentinas Bukauskas. Nesigilinama į pasitraukimo priežastis, bet faktas atsigulė kaip blynas: frakcijos egzistencijai tiesiog fiziškai trūksta vieno nario (reikia 7).
Aliarmas! Gaisras viename iš valdančiųjų šiaip ne taip sulipdyto laivo skyriuje! Ką daryti? Skubus „valstiečių“ ėjimas žirgu: „Gelbėsime (gelbėsimės?)!“ Gaisrininkas – iki kaulų smegenų „valstietė“ Agnė Širinskienė.
Laimingi tie „valstiečiai“, turi tokį nepakeičiamą alavinį kareivėlį. Jei tik „tėvynė“ pašaukia, jis tinka ir kokiai amžinajai komisijai sukurpti, ir dėl „kliurkų“ prieš kameras „pasivartyti“. (Ko gero, opozicija turi nagus nusigraužti iš pavydo.)
Savanorė (?) gelbėtoja A. Širinskienė dėlioja šitaip: „Aš kaip ir sakiau – jeigu reikės stabilumui ir frakcijos darbui užtikrinti, tai aš eisiu.“ Pasak jos, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos įstatai leidžia partijos nariui priklausyti kitos partijos frakcijai (lrytas.lt). Kaip tarė, taip ir padarė.
Pagirtinas pasiaukojimas? Tačiau, o, bet, tačiau… Matyt, ne visiems taip atrodo, nes A. Širinskienės partijos kolegai Vytautui Bakui tokia „donorystė“ pakvipo politiniu sąvadavimu. Tą pačią dieną jis paskelbė, kad palieka „valstiečius“.
Man tas seimūnų migravimas, begalinis partijų lankstumas, gebėjimas tarsi chameleonams prisitaikyti prie įvairiausių spalvų politinės vaivorykštės taip pat labai „neskanus“. (Iš atminties užkaborių įkyriai peršasi frazė „Gimęs šliaužioti pralenda visur“.)
Mums sakoma, kad viskas čia teisėta. Ir niekas neraudonuoja. Bet tuomet kurgi tas moralinių vertybių stuburas? Kai balsuojame rinkimuose, partijos deklaruoja kažkokius principus, idėjas, pagal kuriuos mūsų širdys ir protai lyg vasaros lietaus pritvinkę bijūnų žiedai palinksta į vieną ar kitą pusę.
Žinoma, suvoki, žmogau, kad tos kalbos, kaip sakė didysis kombinatorius Ostapas Benderis, yra tik opiumas liaudžiai. Bet vis dėlto liūdna, kad nebegali atskirti ne tik „valstiečių“ nuo „tvarkiečių“, „darbiečių“ ir kitų „-iečių“, bet net kairiųjų nuo dešiniųjų (prisiminkime, atrodytų, nesuderinamą vadinamąjį 2K – Kubiliaus ir Kirkilo – tandemą). Centras išvis tyliai numirė. Visi principų kontūrai esant reikalui išplaukia kaip pastelė. Tikslas likti prie valdžios lovio pateisina priemones? Ar tikrai? Ar nekompromituoja visų mūsų partijų tas apsukrus gebėjimas keisti „budionovkos“ kepurę pagal poreikį?
O paskui mums tas politinis „balaganas“ pristatomas kaip nuopelnai: „Štai mes sugebėjome susitarti! Mojuokite džiaugsmo vėliava, juk išvengta valdžios krizės!“ Taip ir žingsniuojame skirtingais keliais: džiūgaujanti valdžia – į vieną pusę, nusivylusi tauta – į kitą.
Būtent tokias mintis man kelia šią savaitę ilgų derybų (žinoma, ne dėl postų, o vardan tos…) pagrindu gimusi keturių partijų valdančioji koalicija. Kiek atlaikys tas it puodas iš šukių sulipdytas valdžios naujadaras, parodys laikas. Panašu, pirmas išbandymas – tarsi kaulas gerklėje – Seimo pirmininko kėdė.