Savanoriavimas Lietuvoje dar nėra toks populiarus kaip kitose Europos valstybėse. Nedažnas visuomenės poreikius iškeliame aukščiau savųjų, todėl žmonės, kuriems savanoriavimas – ne pomėgis, o gyvenimo būdas, vis dar stebina ir žadina smalsumą. Iš noro suvokti, kodėl jauni vilniečiai, metę kitus darbus, visai vasarai apsigyveno Tveruose, kad galėtų paįvairinti vaikų, lankančių dienos centrą, veiklą, gimė ir šis interviu su sutuoktiniais Egle ir Aurimu Grigaliūnais.
– Kaip turėtume Jus pristatyti savo skaitytojams?
– Mes esame šešių asmenų šeima iš Vilniaus: tėtis Aurimas, mama Eglė ir keturi labai energingi ir smalsūs vaikai – Emilija (7 m.), Sofija (5 m.), Matas (3 m.) ir mažiausioji „žirnytė“ Joana (6 mėn.). Taip jau nutiko, kad šiemet „susipakavome“ visą savo didelę ir triukšmingą šeimą ir išlėkėme vasarai į Tverus. Prisidedame prie darbuotojų Tverų vaikų dienos centre, draugaudami su vietiniais vaikais, ieškodami progų, kaip pagelbėti mažiau pasiturinčioms šeimoms.
– Kodėl pasirinkote būtent Tverus?
– Tveruose kurį laiką gyveno Aurimo tėvai. Aurimo mama Judita Grigaliūnienė įkūrė šį dienos centrą. Aštuonerius metus buvome dažni miestelio lankytojai.
– Kada susidomėjote savanoryste? Ar esate dar kur nors savanoriavę?
– Sunku neišsiplečiant atsakyti į šį klausimą. Visų pirma esame tikinti šeima – krikščionys nuo galvos iki kojų. Vienų akimis – mažumėlę kuoktelėję, kitiems – eilinis brolis ir sesuo Kristuje. Krikščionybės pagrindas yra meilė, nes juk Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienturtį sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų ir turėtų amžinąjį gyvenimą. Tai bene žinomiausia eilutė iš Biblijos – apie tai, kaip Dievas mus myli. Ar gali tikra meilė būti tik teoriška? Ne, tikra meilė visuomet pasireiškia veiksmu, ji visuomet praktiška. Todėl būtų labai netikslu pasakyti, kad savanoryste mes susidomėjome. Nes tai niekad neprasidėjo ir niekad nesibaigs. Arba tiksliau būtų galima pasakyti, kad savanoriauti pradėjome, kai įtikėjome. Tai mūsų gyvenimo būdas, o ne pomėgis. Mūsų dienoje neįsijungia savanorio ir ne savanorio režimas – kur mes bebūtume, kur beeitume, mes esame tokie patys, tai yra stengiamės vykdyti tai, kas parašyta Biblijoje. Iš šalies tai atrodo kaip savanorystė, tačiau, mūsų akimis žiūrint, tai tėra mūsų tikėjimas, išreikštas darbais. Kad būtų aiškiau, paminėsime, kad tokia forma (konkrečioje vietoje tam tikrą laiko tarpą) darbuojamės ne pirmą kartą.
– Papasakokite, su kokiais iššūkiais tenka susidurti veikloje.
– Didžiausias iššūkis, o kartu ir raktas į sėkmę, – kuo mažiau savęs. Kuo mažiau „man“ ir „mano“: mano laikas, mano nuotaika, mano erdvė, mano įnoriai, mano pilvas… mano, mano, mano. Šiuolaikinėje visuomenėje tai skamba beprotiškai, galbūt netgi religingai ar kažkaip mistifikuotai, tačiau tai yra fundamentalus biblinis principas. Žinoma, būna akimirkų, kai norisi užsidaryti kambaryje, susirangyti lovoje, įsijungti gerą filmą ir nieko daugiau nematyti ir negirdėti. Ateina tokie momentai… ir praeina – griūni, stojiesi ir eini toliau.
– Ar savanoriams reikalingos kokios ypatingos savybės?
– Taip, viena – būti pasiryžus mylėti savo artimą taip, kaip save patį, o visa kita susidėlios savaime.
– Ką patartumėte žmonėms, nedrįstantiems, bet norintiems savanoriauti?
– Žmonėms, norintiems savanoriauti, patarčiau štai ką: pirmiausia ištirkite savo širdį ir žinokite, kodėl tai norite daryti. Ar dėl to, kad tai madinga ir taip daro tavo draugai? Ar dėl to, kad kažkur kažkam reikia užsidėti pliusiuką (mokykloje, darbovietėje)? Ar vis dėlto todėl, kad kitaip neišeina, kitaip neįsivaizduoji savo gyvenimo? Jei tavo širdyje viskas bus sustyguota, atėjus sunkumams tu nenuleisi rankų, o eisi toliau. Tuomet tavęs neišmuš iš vėžių gurgiantis pilvas, nepatogi lova, sutrumpėjęs asmeninis laikas, nedėkingi ir pikti žmonės.
Jei esi tikintis, padrąsinčiau paprašyti Dievo, kad siųstų tau panašiai mąstančių žmonių, kurie tave palaikytų ir sirgtų už tave, nes tai labai svarbu. Jei esate šeima – nuostabu: jūs ir būsite vienas kito drąsintojai ir etatiniai sirgaliai. Jei esi netikintis, turbūt labiausiai raginčiau pirmiausia patikėti ir susidraugauti su Dievu, nes eiti į tokį žygį su Dievu yra nepalyginti įdomiau, stipriau ir, žinoma, saugiau.
Ir dar keli praktiniai patarimai. Pirma: būk kūrybingas ir lankstus. Nebūtina savanoriauti tik ten, kur ant durų kabo raštelis „Ieškome savanorių“. Pagalbos rankų gali prireikti visur: vietinėje mokykloje, darželyje, ligoninėje, vaikų namuose, senelių namuose, benamių valgykloje, bibliotekoje. Jei nori pagelbėti su vaikais, susisiek su kokiu nors dienos centru ar vaikų namais. Tačiau ne visada pats centras turės aiškiai suformuluotą sritį, kurioje reikėtų pagalbos. Todėl labai gerai turėti bent apytikslį pasiūlymą. Tarkim: ateičiau vieną dieną per savaitę pagelbėti vaikams paruošti namų darbus ar pažaisti su vaikais stalo žaidimus, ar pasišnekėčiau su vaikais angliškai ir pan. Antra: nepulk savanoriauti dėl paties savanoriavimo. Tikroji savanorystė turėtų paliesti žmonių gyvenimus, o ne padėti įmonei nemokamai savanorių rankomis persikelti iš vieno biuro į kitą.
– Kuo dar domitės gyvenime?
– Knygomis, kelionėmis, žaidimais, veikla su vaikais, mokymu šeimoje.
– Ačiū už pokalbį ir sėkmės Jums einant pasirinktu keliu.
