Reumatoidinis artritas – ilgai trunkanti, lėtinė uždegiminė autoimuninės kilmės liga. Ji gali pakenkti daugeliui kūno sąnarių, vidaus organams, akims, kraujagyslėms. Tai liga su atoslūgiais ir paūmėjimais, ilgainiui progresuojanti, sukelianti ne tik ryškių sveikatos pokyčių, bet ir turinti rimtų socialinių pasekmių.
Apie reumatoidinį artritą skaitytojams papasakojo Plungės Medea klinikoje konsultuojanti gydytoja reumatologė Ilona Šniuolienė.
Reumatoidiniu artritu serga apie 0,5-1 proc. suaugusių žmonių, moterys – 2-3 kartus dažniau negu vyrai. Sergant šia liga, tinsta sąnariai ir aplink juos esantys audiniai, o sąnariuose gaminasi medžiagos, kurios ardo sąnario paviršių. Ši liga dažniausiai pakenkia plaštakų ir pėdų sąnariams, nors gali apimti ir visus kitus sąnarius. Rytą sustingę sąnariai – ankstyvas ligos požymis. Sąnariai dažniausiai pakenkiami simetriškai.
Reumatoidinis artritas gydomas ilgai ir kompleksiškai. Labai svarbu kuo anksčiau pastebėti ligos požymius. Daug lemia tinkamas režimas, tausojantis nesveikus sąnarius, kurių judrumą ir stabilumą palaiko speciali mankšta. Būtina kasdien daryti gydomąją mankštą, kurią galima derinti su vaikščiojimu, važiavimu dviračiu, plaukimu.
Sergant reumatoidiniu artritu, netinka kontaktinės sporto šakos, nelabai tinka sportiniai žaidimai su kamuoliu. Patyrusio kineziterapeuto (kineziterapija – tai gydymas judesiu) konsultacijos labai naudingos parenkant konkrečiam ligoniui mankštos programą.
Daug reikšmės, gydant reumatoidinį artritą, turi gydymas medikamentais. Išskiriamos kelios svarbios medikamentų grupės: nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, gliukokortikoidai ir ligą modifikuojantys vaistai.
Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo – bene dažniausiai reumatologijoje vartojami vaistai. Gydytojas parinks vaistą, atsižvelgdamas į reumatoidinio artrito aktyvumą, jo sunkumą, bendrą fizinę paciento būklę.
Steroidiniai hormonai – gliukokortikoidai (prednizolonas, medrolis, metipredas) yra stipriausi priešuždegiminiai vaistai. Vis dėlto pašalinių poveikių ir gydymo komplikacijų, kurias jie gali sukelti, yra daug, todėl vartoti steroidinius hormonus reikia labai atsargiai.
Anksčiau aptartas gydymas nesteroidiniais vaistais ir steroidiniais hormonais vadinamas simptominiu, nespecifiniu artrito gydymu. Tie vaistai slopina bet kokios kilmės uždegimą, tačiau neveikia pačios ligos.
Todėl, sergant reumatoidiniu artritu, kartu su uždegimą slopinančiais skiriami lėtai veikiantys, ligos eigą modifikuojantys vaistai. Jie efektyvūs 50-70 proc. atvejų. Šios grupės vaistai pradeda veikti lėtai, po 2-3 mėnesių, jie skiriami ilgam laikui – keleriems metams. Šie vaistai veikia ligos eigą, stabdo, slopindami imuninę sistemą, jos progresavimą. Deja, jie neveikia tik kurios nors vienos imuniteto grandies, o bendrai slopina visą organizmo apsauginę sistemą, todėl gali sumažėti organizmo atsparumas įvairioms infekcijoms.
Reumatoidinis artritas – sunki, lėtinė, nepagydoma liga, tačiau šiuolaikiniais medikamentais galima pristabdyti jos progresavimą. Svarbu laiku pasikonsultuoti su gydytoju reumatologu, kad būtų nustatyta tiksli diagnozė, paskirtas efektyvus ir saugus gydymas.