Šiandien Bažnyčia mini šventuosius Oną ir Joakimą, Mergelės Marijos tėvus.
Pirmaisiais krikščionybės amžiais Onos gyvenimas buvo apipintas įvairiomis legendomis. Pasakojama, kad, būdama dvidešimties metų, ji ištekėjo už nazariečio Joakimo. Sutuoktiniai, kartu pragyvenę dvidešimt metų, neturėjo vaikų ir dėl to labai išgyveno. Kartą, kai Joakimas šventykloje atnašavo auką, žydai iš jo tyčiojosi sakydami, kad jis nevertas atnašauti, nes neturįs palikuonių. Pažemintas ir susikrimtęs Joakimas pasitraukęs į dykumą. Ten po keturiasdešimties dienų ir naktų jam pasirodęs angelas ir pranešęs, kad Ona laukiasi. Tada jis paaukojęs dešimt avinėlių ir grįžęs namo. Oną taip pat angelas įspėjęs, ir ji nuėjusi prie Jeruzalės miesto vartų pasitikti vyro. Šis susitikimas, žinomas kaip „susitikimas prie Aukso vartų“, dažnas Rytų ikonografijoje. Ona, būdama keturiasdešimties, buvo tokia laiminga susilaukusi dukters Marijos, kad paaukojo ją Dievui.
Onos ir Joakimo kultas pirmiausia paplito Rytuose, o vėliau ir Vakaruose. Jis buvo susijęs su Marijos šventėmis. Manoma, kad Ona tapo našle tuoj po Kristaus gimimo ir mirė sulaukusi senyvo amžiaus.
Mergelės Marijos motina tiek Lietuvoje, tiek kituose kraštuose gerokai populiaresnė už tėvą. Jos kultas daug kur susijęs su Marija. Kadangi ji savo įsčiose išnešiojo pasaulio viltį, jos apsiaustas yra žalias. Kaip dailidės Juozapo uošvė, o ypač kaip gyvas nekaltai pradėtos Mergelės Marijos „tabernakulis“, ji globoja visus, kurie dirba su mediena – dailides, baldžius, medinių namų statytojus. Kadangi pati saugojo Mariją kaip brangenybę skrynelėje, ji globoja auksakalius. Onos lobis buvo Mergelė Marija, todėl jos globai pavedami kalnakasiai ir kasantieji žemės gelmėse slypinčius turtus. Ona mokė Mariją palaikyti namuose švarą, todėl globoja šluotų gamintojus; mokė siūti, todėl globoja siuvėjus ir visus, kurie audžia, parduoda audinius ir siuva, taip pat ir nėrėjas. Vienoje legendoje pasakojama, kad ji mezgusi pirštines, todėl yra pirštinių gamintojų globėja. Dar ji globoja krikščionių šeimas ir našles. Onos pagalbos prašo nevaisingos šeimos, nėščios moterys, jos meldžiama gelbėti nuo skausmų per sunkų gimdymą. Kadangi Jėzus Onai suteikė lengvą ir ramią mirtį, jos meldžiama padėti lengvai numirti. Onos diena yra antradienis, nes manoma, kad ji mirusi tą dieną.
Paveiksluose Ona ir Joakimas vaizduojami ir kartu, ir atskirai. Joakimo atributas yra du balandžiai, skirti paaukoti šventykloje, bet dažniausiai jis vaizduojamas kartu su Ona prie Aukso vartų, kur jiedu yra tarsi vienas kito atributas. Labai dažnai Ona vaizduojama mokanti mažąją Mariją skaityti Šventąjį Raštą.
Šventoji Ona vaizduojama sėdinti, laikanti ant kelių arba rankose knygą. Šalia jos – Marija, kaip maža mergaitė, klūpanti, besimeldžianti arba stovinti palinkusi prie knygos, iš kurios mokoma skaityti. Kartais Marija sėdi Onai ant kelių. Šv. Ona dažnai viena ranka apsikabinusi Mariją per pečius, kitos rankos pirštai rodo jai raides.
Oninių liaudišką sampratą taikliausiai nusako priežodžiai: „Šventa Ona – duonos ponia“; „Šventa Ona – gera žmona: aptepa duoną su smetona“; „Šventa Ona – gera žmona: duoda pieno po uzboną“.
Onos vardas labai populiarus buvo X amžiuje Bizantijoje. Iš čia jis pateko pas slavus ir tapo jų mėgstamiausiu krikšto vardu. Stačiatikių bažnyčios kalendoriuje Onai (Anai) skirta net 11 datų. Vokiečiai Onos vardą pamėgo nuo XV amžiaus. Vienu dažniausių anglų krikšto vardų Ona tapo nuo XVII amžiaus. Lietuvoje vardas Ona pirmiausia paplito tarp diduomenės dinastijų vedybų keliu, o XVI amžiaus pabaigoje – tarp valstiečių.
Vardinių šventimas Lietuvoje prigijo po krikščionybės įvedimo. Popiežius Grigalius XIII amžiuje Šv. Onos šventę paskelbė privaloma visose bažnyčiose. Daugelyje Lietuvos parapijų liepos 26-ąją (arba nukelti į artimiausią sekmadienį) vykdavo ir tebevyksta Šv. Onos atlaidai.
Per Šv. Oną galima nuspėti metų derlių. Žemaitijoje tai būdavo javapjūtės pradžia, o Aukštaitijoje ir Dzūkijoje – pabaiga. O per pabaigtuves skambėdavo rugiapjūtės dainos, būdavo pinami pabaigtuvių vainikai, vaišinamasi šviežia rugine duona.
Šv. Onos atlaidai mūsų dekanate švenčiami Alsėdžių ir Kantaučių parapijose.
