„Dar nesitiki… Atrodo, kad esu išėjęs kasmetinių atostogų, o po jų grįšiu į darbą“, – kalbėjo neseniai į užtarnautą poilsį pasitraukęs buvęs Rietavo seniūnijos vadovas Romanas Jurčius. Matyt, ne taip jau paprasta žmogui patikėti, kad karjera baigta ir atėjo laikas gyventi sau – daugiau dėmesio skirti pomėgiams ir artimiesiems.
Atsisveikino per gimtadienį
Liepos 23-iąją R. Jurčiui sukako 66-eri metai. Sukaktis ne jubiliejinė, tačiau šis gimtadienis seniūnui buvo ypatingas – tądien jis paskutinį kartą sėdo į kėdę prie seniūnijos vadovo stalo, paskutinį kartą paskirstė darbus darbininkams, o dienai baigiantis surengė gimtadienio ir išleistuvių šventę. Šventę, skirtą ne giminėms ir artimiesiems, bet tiems, kurie buvo su juo kartu: seniūnijos kolektyvui, Savivaldybės administracijos vadovams, kolegoms seniūnams, kaimų seniūnaičiams, bendruomenių pirmininkams.
„Norėjosi gražiai atsisveikinti su tais, kurie padėjo man prie darbų, kurie buvo šalia visus tuos šešiolika seniūnavimo metų“, – sakė R. Jurčius.
Seniūnijai vadovavo šešiolika metų
Į valstybės tarnautojo kėdę R. Jurčius sėdo 2003 metais, būdamas penkiasdešimties. Atėjo, kaip pats sako, „iš gamybos“. Ūkinė seniūnijos darbo dalis negąsdino, o bendravimo su žmonėmis, gyventojų problemų sprendimo teko mokytis pamažu.
„Pirmieji žingsniai tikrai nebuvo lengvi – pakeičiau iš gyvenimo pasitraukusį pirmtaką. Man niekas darbų neperdavė, nesupažindino su gyventojais, tad pačiam teko gaudytis, kas ir kaip. Turėjome tada tik lengvąjį automobilį, į kurį kas rytą talpindavome kastuvus, dalgius, grėblius ir… pačius darbininkus“, – prisiminė pirmuosius karjeros seniūnijoje žingsnius R. Jurčius.
Tikrąjį seniūno duonos skonį sakė pajutęs jau antrą darbo savaitę: „Buvau išsiųstas į mokymus Druskininkuose, o grįžęs iš jų, nors ir buvo šventinė diena, nuėjau į kabinetą pažiūrėti, kokių dokumentų per savaitę susikaupė. Bevartant juos ir suskambo laidinis telefonas. Skambinusysis pranešė, kad vienoje problemų turinčioje ir seniūnijos stebimoje šeimoje mirė kūdikis. Nuvažiavęs į tuos namus pamačiau tai, ko neįmanoma pamiršti… Tada labai aiškiai suvokiau, su kokiais įvairiais žmonėmis teks susidurti ir kokias sudėtingas problemas gali tekti spręsti.“
Seniūnijoje praleisti metai parodė, kad seniūno kasdienybė, kaip ir moneta, turi dvi puses. Ta šviesioji, sielą džiuginanti – tai bendravimas su bendruomenėmis, matymas, kaip žmonės tvarkosi, gražina savo gyvenamąją aplinką. R. Jurčius prisipažino labai atsakingai ir nuoširdžiai žiūrėdavęs į pasiruošimą pagrindinei Savivaldybės šventei Mykolinėms, jam buvo svarbu sukurti gražias dekoracijas, įdomiai paruošti seniūnijos kiemelį.
Šiemet šiai rudens šventei ruošis jau kitas seniūnijos vadovas. R. Jurčius paskutines keturias savo darbo dienas skyrė naujajam seniūnui supažindinti su teritorija ir žmonėmis. „Aprodžiau Tomui Daukšui seniūnijai priklausančius kelius, tvenkinius. Supažindinau su bendruomenių pirmininkais, seniūnaičiais, pasidalijau savo patirtimi, patarimais, kad darbo pradžia jam nebūtų labai sunki. Seniūno darbas – ne tik darbų ir finansų planavimas. Seniūnijos vadovui būtinas šeimininko žvilgsnis – neužtenka apvažiuoti savo valdų, turi pamatyti, kur kokios problemos jau iškilusios, o kur greitai jų gali atsirasti. Privalai mokėti bendrauti su bendruomenių pirmininkais, kaimų seniūnaičiais, išklausyti gyventojų skundus ir gebėti juos spręsti. Juk pasitaiko ir tokių žmonių, kurie prašo pagalbos, bet patys jos nepriima, kurie nepatenkinti viskuo, ką tik bedarytum“, – pasakojo jis.
Prisiliesta prie kiekvieno pastato
R. Jurčius atviravo, kad aprodydamas naujajam seniūnui seniūniją pajutęs, kiek daug darbų nuveikta: „Kasdienybėje atrodo, kad seniūno darbo nematyti, bet šis vojažas, gal dėl to, kad paskutinis, buvo kitoks. Supratau: prisiliesta prie kiekvieno bendruomenės pastato, prisidėta prie kaimų gražinimo valant tvenkinius, tvarkant pakrantes, prižiūrint kelius. Seniūnas dirba ne vienas – jei ne gera komanda, jei ne suprantanti ir to paties tikslo siekianti Savivaldybės valdžia, tiek darbų nebūtume padarę. Esu dėkingas visiems už palaikymą, pagalbą, supratimą. Daug metų dirbdamas drauge kolektyvas tampa savotiška šeima. Todėl suprantama, kad čia patirtus džiaugsmus ir praradimus išgyveni asmeniškai. Sunkiausi momentai mano karjeroje – draugo ir kolegos Jurgio Baltrimo, darbuotojo Broniaus Juškos netektys.“
Grybaus, keliaus ir bus su artimaisiais
R. Jurčius prisipažino dar tebesipratinantis prie minties, kad jam nebebūtina skubėti ir anksti keltis rytais. Kažkokių didelių planų, atidėtų tam laikui, kai išeis į pensiją, vyras sakė neturįs, tačiau nuobodžiauti taip pat neplanuoja: tvarkys sodybą, dažniau aplankys brolių šeimas ir Lentvaryje gyvenantį sūnų Aurimą, anūkus Džiugą ir Igną, daugiau dėmesio skirs kartu gyvenančioms dukrai Ligitai ir anūkei Liepai, galbūt pavyks dažniau susitikti ir su Amerikoje įsikūrusia dukra Diana, anūkais Jokūbu ir Meda.
Vyras mėgsta grybauti, tad šiemet dažniau jį bus galima sutikti miške su krepšiu rankoje.
Dar vienas Romano ir jo žmonos Laimutės pomėgis – kelionės. Pora jau yra apkeliavusi didžiąją dalį Europos, pabuvo Amerikoje, tad sutuoktinių kelionių planuose eilės laukia ne viena dar neaplankyta šalis.
Žmonės, mokantys džiaugtis gyvenimu, pensinio amžiaus privalumus išnaudoja savo svajonėms įgyvendinti. To palinkėsime ir buvusiam didžiausios Rietavo savivaldybėje seniūnijos vadovui – juk turint 45 metų darbo stažą būtina leisti sau pasimėgauti gyvenimo dovanomis.
O pats R. Jurčius savo įpėdiniui T. Daukšui linki sėkmės tęsiant pradėtus darbus, kantrybės, sutarimo su gyventojais ir stiprios sveikatos.
