Rugpjūčio 1 dieną Plungės rajono savivaldybėje savo įspūdžiais apie ekspediciją į Kazachstaną dalijosi projekto „Misija Sibiras“ dalyvis plungiškis bibliotekininkas Paulius Gadeikis.
Jaunas vyras sakė, kad per vienuolika šioje šalyje praleistų dienų šešiolikos žmonių grupė aplankė aštuoniolika kapinių, surado ir sutvarkė 130 lietuvių kapų.
Nusileidę lėktuvu Nursultane (anksčiau – Astana), ekspedicijos dalyviai išvyko į Karagandą. Ten ir praleido daugiausia laiko. Komanda aplankė ir praėjusių metų ekspedicijos sutvarkytus lietuvių kapus Mamočkino kapinėse, apžiūrėjo, ar viskas gerai.
Lietuviai taip pat lankėsi Ekibastūzo mieste. „Ten pamatėme tikrą Kazachstano veidą. Miestas paskendęs smoge, atrodo taip, kaip Lietuva prieš 30 metų. Žmonės nematę turistų, ėjo ir fotografavosi su mumis“, – įspūdžiais dalijosi P. Gadeikis.
Plungiškis pasakojo, kad kapinėse jam ir pačiam teko rasti kelis lietuvių kapus. „Niekada nebuvau labai emocingas žmogus, bet kai randi lietuvio kapą, sukirba širdyje, apima geras jausmas“, – prisipažino jis.
Pasak P. Gadeikio, per visą ekspedicijos laiką pėsčiomis, autobusais ir traukiniu komanda nukeliavo apie 1 800 kilometrų, per dieną vaikščiodama po kapines nužingsniuodavo apie 30 kilometrų.
Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis pasidomėjo, ar pavyko rasti lagerių liekanų. „Vienoje vietoje Ferdinando Vaitekūno, kurio tėvas buvo politinis kalinys Kazachstane, prašymu statėme koplytstulpį. F. Vaitiekūnas buvo prašęs surasti kapines, kur galbūt palaidotas jo tėvelis. Susirinko visas kaimas. Tikriausiai jiems tai buvo penkerių metų įvykis. Atvykęs seniūnas pasakė, kad kaime yra senas žmogus, kuris, kai buvo naikinami lageriai, turėjo vos dešimt metų. Tai jis visą tą perėjimą iš lagerių į miestą matė. Parodė mums tas vietas, kur stovėjo lageriai. Bet dažniausiai pasakota tai, kad buvo tas ar anas, bet dabar nieko nebėra. Vienoje vietoje matėme lagerio pamato fragmentą ir galbūt kamerą, su langais, durimis“, – pasakojo plungiškis.
Dar vieną koplytstulpį ekspedicijos dalyviai pastatė senose lagerio kapinėse. Tos kapinės tokios, kad jų nepavadinsi kapinėmis – stepės, koks vienas kryžius nuvirtęs.
Beje, šių metų ekspedicija išskirtinė tuo, kad pirmoji statė koplytstulpius. Šio amato mokėsi Lietuvoje. Koplytstulpius darė vietoje. „Nuvažiavę į Kazachstaną per dešimt dienų neturėjome laisvos minutės. Visada buvo įtemptas grafikas. Miegodavome 4–5 valandas“, – prisiminė P. Gadeikis.
Į Kazachstaną komanda iš Lietuvos nusivežė tremtinio padovanotą kryžių. Jis unikalus tuo, kad pagamintas iš atskirų detalių, kurias lietuvaičiai vežėsi savo kuprinėse. Jas sudėję ir sutvirtinę Karabase „Misijos Sibiras“ dalyviai pastatė apie 2 metrų aukščio kryžių.
Atrankoje į ekspediciją dalyvavo dar vienas mūsų rajono atstovas – neseniai Savivaldybės tarybos nariu tapęs Jonas Mockūnas. Tiesa, į komandą jis nepateko, tad bendraminčio klausė, su kokiomis problemomis dažniausiai teko susidurti būnant Kazachstane. „Kai vyksti į tokią misiją, negali sau leisti kokių nors dalykų vadinti problema. Tiesiog eini ir darai, nes kitaip negali. Sunkiausia turbūt buvo pripažinti, kad esi pavargęs, bet užsispiri, eini ir darai, nes juk to ir atvažiavai“, – atsakė P. Gadeikis.
Anketas dalyvauti projekto atrankoje pateikė daugiau kaip 1 000 žmonių. Iš jų buvo atrinkta aštuoniasdešimt, kurie ir leidosi į baigiamąjį 50 kilometrų žygį. Po jo buvo išrinkta šių metų „Misijos Sibiras“ komanda.
Pasiteiravus, ar vyktų dar kartą į tokią misiją, P. Gadeikis nė kiek nedvejodamas tarė: „Šiandien pat susikraučiau daiktus ir važiuočiau. Tai buvo absoliuti gyvenimo kelionė. Labai geras jausmas, kai būrys žmonių dirba dėl vieno tikslo – tai negali nepakylėti.“
Kaip ir buvo rašoma socialiniuose tinkluose, interneto svetainėse, P. Gadeikis užsiminė apie politinio kalinio Jurgio Dirvonskio prašymą rasti jo dukters kapą. „Buvo gal ketvirtoji ekspedicijos diena. Jau pradėjome galvoti, kad reikėtų anksčiau grįžti į stovyklą, pasidaryti koplytstulpius, nes galime nespėti. Vis tiek nusprendėme, kad važiuosime dar paieškoti to kapelio. Radome. Tada emocijų buvo neapsakomai daug“, – įspūdžiais dalijosi plungiškis.
Žinoma, susirinkusiuosius į susitikimą domino, kas P. Gadeikį paskatino dalyvauti ekspedicijoje ir kodėl patartų kitiems tai daryti. „Mano paties senelis buvo tremtinys. Visa mano vaikystė „nuklota“ senelio istorijomis apie Sibirą – norėjau visa tai pamatyti. Manau, kad senelis būtų didžiavęsis. Dar prisidėjo nuotykių troškimas. Kodėl pasiūlyčiau kitiems? Dabar labai daug Lietuvoje skeptikų. Prieš išvažiuodamas nebuvau labai patriotiškas, o grįžau daug kartų patriotiškesnis. Kiekvienam siūlau: jei dvejoji dėl savo patriotiškumo – važiuok. Jei vis dar svarstai, važiuoti dirbti į Angliją ar pasilikti Lietuvoje, vyk į „Misiją Sibiras“, – kalbėjo jaunuolis.
Projektas „Misija Sibiras“ vykdomas nuo 2006 metų. Per šį laiką lietuvių tremties ir įkalinimo vietas Rusijoje, Kazachstane ir Tadžikistane aplankiusios jaunimo ekspedicijos sutvarkė daugiau kaip pusantro šimto kapinių.
Prasidėjus mokslo metams, „Misijos Sibiras“ dalyviai savo įspūdžiais greičiausiai dalysis su moksleiviais, bendruomenėmis ir kt. „Dėkojame už pasiryžimą. Grįžęs kitaip pradedi vertinti savo šalį. Linkime šią žinią skleisti jaunimui“, – atsisveikindami su P. Gadeikiu kalbėjo Savivaldybės administracijos vadovai.
