Šeštadienį šv. Mišiomis Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje pradėta tradicinė Šarnelės kaimo kraštiečių sueiga. Pasimeldę už gyvus ir amžinybėn iškeliavusius artimuosius šarneliškiai grįžo prie dienos darbų, o vėliau rinkosi į bendruomenės patalpas, kur ne tik linksminosi, bet ir išgirdo įdomių pasakojimų apie žemaičių kalbą, kraštotyrininko Konstantino Bružo nuveiktus darbus.
Visų pirma susirinkusiuosius pasveikinusi Šarnelės kaimo bendruomenės pirmininkė Rima Jokubauskienė džiaugėsi, kad į tradicinę sueigą atvyko nemažai susidomėjusiųjų konferencija „Žemaičių žemė moni augėna“, skirta Žemaitijos pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 800 metų sukakčiai. Tad visas laikas ir buvo skirtas Žemaitijai: kalbai, valgiams ir nusipelniusiems žmonėms.
Šmaikščiais žemaitiškais pasakojimais, eilėraščiais įžangą į renginį ir gerą nuotaiką šventės dalyviams padovanojo Šarnelės skaitovai Modestas Batavičius, Liberta Mylimaitė, Inga Mylimienė, Alma Jonikienė ir R. Jokubauskienė.
Apie tai, kaip žemaitiškus papročius ir tradicijas aprašė iš Žemaičių Kalvarijos kilęs kraštotyrininkas Konstantinas Bružas, papasakojo Klaipėdos universiteto profesorius dr. Rimantas Balsys. Visą surinktą medžiagą jis sudėjo į knygą „Apie tai, kas neturi išnykti“.
„Antrą kartą svečiuojuosi jūsų gražioje bendruomenėje, jūsų sueigoje. Gražu, kad šviesėja mūsų Lietuva, kad atsiranda tokių perlų, tokių bendruomenių, kurios domisi, gilinasi, ieško savo istorinių šaknų. Turbūt tai didžiausia vertybė, kokią mes turime. Juk neturime didelių turtų žemės gelmėse: nei naftos, nei geležies, nei kitokių išteklių. Mūsų didžiausia vertybė ir turtas – žmonės“, – sveikindamasis su šarneliškiais kalbėjo profesorius.
Viena iš tokių asmenybių, ryškų pėdsaką palikusi, – iš Žemaičių Kalvarijos kilęs kraštotyrininkas K. Bružas. Kaip sakė R. Balsys, šiais metais rugpjūčio pabaigoje bus minimos šios asmenybės 107-osios gimimo metinės, o ateinančiais – 15-osios mirties metinės.
Nors apie kraštotyrininką informacijos galima rasti enciklopedijose, tačiau, anot profesoriaus, tai tik trumpa, kelių žodžių, informacija. Artimiau pažinojusieji kraštotyrininką jo paveikslą „tapė“ negailėdami šilčiausių epitetų, vadindami jį žiniuoniu ar mūsų sąžine.
Kaip pasakojo R. Balsys, pats K. Bružas yra prasitaręs ir savo atsiminimuose palikęs paaiškinimą, kad jo gyvenime skaičius 7 – svarbus: 7 metus mokėsi, 7 metus tarnavo Lietuvos kariuomenėje, 7 metus praleido Sibire (Norilsko krašte), 7 metus gyveno Latvijoje, nes po tremties grįžęs neturėjo teisės gyventi Lietuvoje, o likusį laiką atidavė kraštotyrai, medžiagos apie savo kraštą rinkimui.
Didžioji dalis K. Bružo palikimo saugoma Lietuvos istorijos instituto bibliotekoje: apie 4 000 puslapių įvairių tekstų, įvairių brėžinių, piešinių, schemų. Nemaža dalis yra Telšių Žemaičių „Alkos“ muziejuje. Tiesa, kaip pastebėjo profesorius, kai kuri medžiaga kartojasi. „Bružas mėgo ne tik užrašyti, bet ir perrašyti. Ir perrašinėjo taip kruopščiai, kad nesuprasi, kuris egzempliorius yra pirmas, o kuris antras“, – teigė jis. Po truputį K. Bružo sukauptos medžiagos galima rasti Vilniaus universiteto bibliotekoje, Lietuvių kalbos institute, Literatūros ir tautosakos instituto rankraštynuose, taip pat Žemaičių dailės muziejuje.
Kaip kalbėjo R. Balsys, iš sukauptos kraštotyrininko medžiagos nedaug kas buvo publikuota. Jam gyvam esant, bičiulių dėka buvo išspausdintas vos vienas kitas straipsnis. „Kiek man pavyko aptikti atsiminimų tekstuose, jis nebuvo suinteresuotas publikuoti savo vardu. O priežastis galėjo būti paprasta – matyt, gavęs septynerius metus ir atbuvęs ten, greičiausiai nebenorėjo kišti galvos aukštai į viršų, kad vėl per ją negautų. Kita priežastis – Konstantinas tekstus užrašinėjo taip, kaip jam atrodė, kaip žinojo, nevengdamas įdėti visų žodžių, kokie tik buvo vartojami. O publikuoti tekstai buvo „numelioruoti“. Gal jam nepatiko toks variantas“, – svarstė profesorius.
Po profesoriaus pasisakymo šarneliškis Juozas Žvinklys susirinkusiesiems papasakojo apie savo draugystę su K. Bružu, apie kartu praleistus metus iki kraštotyrininko mirties. Juozas Lukoševičius prisiminė savo tėvelio pasakojimą, kaip buvo ištremtas K. Bružo tėvas. Vyras, neslėpdamas jaudulio, apgailestavo, kad kraštotyrininko tėvas taip ir liko Sibiro platybėse.
Apie žemaičių kalbos garbingą praeitį ir gyvą dabartį susirinkusiesiems kalbėjo kalbininkas doc. dr. Juozas Pabrėža. Svečias priminė, jog Šarnelės kraštiečių sueiga šiais metais ypatinga tuo, kad sukanka 800 metų, kai 1219-aisiais Ipatijaus kronikoje pirmą kartą buvo paminėta Žemaitija ir du žemaičių kunigaikščiai – Erdvilas ir Vykintas.
Anot J. Pabrėžos, tauta laikosi ant trijų kertinių akmenų: istorijos, papročių ir tradicijų, ir pats svarbiausias – kalba. Tad žemaičiai aukštai iškėlę galvas gali didžiuotis – visus tuos kertinius akmenis turi ir juos saugo. Pranešėjas atkreipė dėmesį, jog istorikai, kalbėdami apie kalbines sistemas Lietuvoje, mini du skirtingus būrius – žemaičių ir aukštaičių arba žemaičių ir lietuvių bendrinė kalba. O tai reiškia tik viena – kad žemaičiai savo kalba išsiskiria iš visų kitų. Be to, ypač svarbu, kad žemaičiai turi savo raštą. „Jei neturėtume sutvarkyto rašto, būtų sunku įrodyti, kad žemaičiai turi kalbą“, – sakė svečias. Jis ragino susirinkusiuosius atsiverti ir imtis rimtų darbų Žemaitijos labui.
Kalbos kalbomis, tačiau kai pilvas užgroja maršą, net ir geriausias pasakojimas nublanksta. Tad Šarnelės šeimininkės sueigos dalyvius pakvietė ne tik paragauti įvairiausių žemaitiškų patiekalų: spirginės, cibulynės, šaltienos ir pan., bet ir papasakojo, kokių gudrybių reikia imtis, kad maistas būtų skanus, kokiais receptais vadovaudavosi mūsų prosenelės, kada ir koks patiekalas dažniausiai buvo gaminamas, kokiomis progomis patiekiamas.
Šarneliškius sveikino Seimo narys Jonas Varkalys, Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, kanauninkas Jonas Ačas.
Vakarą vainikavo muzikinė programa ir linksmi žaidimai.
