Trys moterys – trijų kartų atstovės, kurių šaknys giliai įaugusios į Tverų krašto žemę, mus sudomino savo pomėgiais. Visos jos – mama, dukra ir anūkė – užsikrėtusios geruoju „negalėjimo sėdėti be darbo“ virusu, todėl radusios laisvą minutę ima į rankas adatą, virbalus ar teptuką ir pasineria į ramybę, sukurtą rankų ir sielos harmonijos.
Mama siuvinėja
„Siuvinėjimas – vaistai nuo nervų, prie kurių galima lengvai priprasti“, – sako Danutė Grigulienė, dėliodama ant sofos savo rankomis išmargintus pagalvių užvalkalus, staltieses, užuolaidas, lovų užklotus. – „Neskaičiuoju valandų, praleidžiamų su adata rankose, svarbiausia – pasirinktą piešinį perkelti ant medžiagos. Specialūs siūlai dabar brangūs, todėl prisiperku padėvėtų mezginių, išardau ir tada jau galiu atsiduoti siuvinėjimo malonumui“.
Pasak D. Grigulienės, likimas jai skyrė nelengvą dalią: „Augau su pamote, neturėjau nei vaikystės, nei gyvenimo. Siuvinėjimas nuo pat mažumės buvo bėgimas nuo kasdienių problemų, galimybė nors trumpam nuo visko pasislėpti“.
Laimės moteris nerado ir sukūrusi savo šeimą. Būdama dvidešimt vienerių, ištekėjo už dvejais metais jaunesnio Jono. Skubėjo išeiti iš pamotės namų, nes tikėjosi, kad naujai susisuktame lizde bus daug daugiau šilumos. Kaimynai taip pat ragino merginą kuo greičiau ištekėti, protino: „Kam tu pamotei dirbi, tekėk, dirbsi sau“.
Tveriškė, atsigręžusi į savo nueitą kelią, sako moteriškos laimės jame taip ir neradusi. Sutuoktinis dažnai išgėrinėjo, todėl nepatirtos meilės ieškojo motinystėje. Pora susilaukė vienuolikos vaikų, užaugino – dešimt: tris dukras ir septynis sūnus. „Buvome gausi šeima, bet vaikams tikrai nieko netrūko. Rūpinosi tėvai mumis, sunkiai dirbo, augino gyvulius. Paūgėję ir mes daug padėjome. Prisimenu, kaip kepdavome namuose duoną ir veždavome parduoti į turgų. Mama sako, kad neturėjo gyvenimo. Tai dabar ji tokia liūdna – anksčiau buvo linksma moteris ir su kaimynais gražiai sutardavo“, – pasakoja į pokalbį įsitraukusi moters dukra Loreta Lidekauskienė.
Dažnai būna taip, kad gyvenimas atsiunčia žmonėms dovanų, nuskaidrinančių kasdienybę. D. Grigulienei jis dovanojo gebėjimą siuvinėti. Kalbėdama su močiute, matau, kaip jos, žiūrinčios į rankdarbius, akyse pilką liūdesį pakeičia ryškios, jos rankomis išsiuvinėtų paveikslų spalvos. „Visus Tverų bažnyčios klebonus savo darbais apdovanojau. Ateina jie kalėdodami ir giria mano darbus, todėl leidžiu kunigams išsirinkti gražiausiąjį. Man malonu, kad žmonėms patinka, kad galiu kažką nudžiuginti savo dovana“, – kalbėjo D. Grigulienė.
Dukra tapo ant šilko ir mezga
D. Grigulienės dukra L. Lidekauskienė nesiuvinėja, tačiau ramiai be darbo ilsėtis negali: kai siela trokšta kurti grožį, rankoms lieka tik tenkinti jos poreikį.
Tverų gimnazijai moteris yra atidavusi 31-erius savo gyvenimo metus, iš jų 25–erius dirba pedagoginį darbą (pradinių klasių ir žmogaus saugos mokytoja). Po valandų, praleistų tarp mokinių, namuose Loreta atsipalaiduoja pasinerdama į kurį nors iš savo hobių. O turi jų ne vieną – tapyba ant šilko, mezgimas virbalais, keramika, gėlės…
Pastarasis pomėgis – sezoninis. Jau nuo ankstyvo pavasario daugiabutyje gyvenanti moteris puoselėja sklypą, esantį atokiau namo. Zundos, jurginai, serenčiai, rudbekijos, ežiuolės, raganės, rožės ir dar daugybė rūšių daugiamečių ar dvimečių gėlių tarpsta prižiūrimos rūpestingų moters rankų. Neatsispiria tveriškė ir vienmečių, ryškiais žiedais ir gausiai žydinčių gėlių vilionėms. „Manęs negalima įleisti į turgų. Pamačiusi gražią gėlę, tuoj velku į namus. Giminės juokauja: „Ar tu dar gėlėms pinigų turi? O man – nė motais“.
Negaili pinigų L. Lidekauskienė ir kitiems pomėgiams. „Bendruomenė įgyvendino projektą, per kurį Vilma Vičienė pamokė mus tapybos ant šilko. Užkibau. Kartais žmonės klausia, kiek kainuoja vienas ar kitas pomėgis. Hobis kainuoja tiek, kiek reikia! Jeigu dirbtum pardavimui – skaičiuotum. Aš neskaičiuoju, nes dirbu dėl malonumo. Man pasinerti į pomėgį – geriausias relaksas. Tik kartą, kai vienas užsienietis, pamatęs gėlėmis ištapytas užuolaidas, paklausė, už kiek jas parduočiau, susimąsčiau, kiek vertas mano darbas. Paprašiau tūkstančio litų. Žmogus pamąstė ir nepirko… Bet ir aš neturėjau jokio noro su savo ištapytomis užuolaidomis atsisveikinti. Tegul puošia mano namų langus!“ – kalbėjo L. Lidekauskienė.
Dar vienas pomėgis, leidžiantis atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių, – mezgimas virbalais. Mezgimu tveriškė susižavėjo vaikystėje, kai, nuėjusi pas kaimynę, matydavo, kokius apdarus užsakovams mezga mamos draugė Adelė. Auksarankės moters darbų užburta Loreta jau aštuntoje klasėje nusimezgė pirmąjį megztinį.
Dabar ji įnikusi į plonučių skraisčių iš moheros siūlų mezgimą. Smagu užsimiršti, skaičiuojant raštų akis, dar smagiau – pamatyti, kokius vingius išraitė jos rankų valdomos aliuminio lazdelės. Mokytoja savo širdimi sušildytus darbus – megztas skraistes ir ištapytus šilko šalikus – dažniausiai dovanoja draugams.
Domisi moteris dar ir tapyba akvarele, ir keramika… Daug kas patinka, daug ką nori išbandyti – juk taip gera turėti širdžiai malonios veiklos.
Anūkė kepa naminę duoną
Loretos dukra Vaida Griciuvienė, dirbanti užimtumo specialiste Tverų dienos centre, iš šeimos moterų taip pat yra paveldėjusi negalėjimo ramiai sėdėti geną.
Su vyru Linu nusipirkusi sodybą miestelyje, jauna moteris iš karto ėmėsi sklypo puoselėjimo. „Džiaugiuosi matydama, kaip jų sodyba vis gražėja. Gėlių upeliai juosia namą. Ir kokių ten tik žiedų nėra. Man seilės tįsta“, – su kibirkštėlėmis akyse pasakojo Loreta apie savo dukros meilę gėlėms.
Ir iš tiesų, nuvykę į svečius pas Vaidą, pirmiausia buvome pasitikti smalsiai besižvalgančių margaspalvių žiedų. Jų čia auga įvairiausių – nuo senųjų lietuviškų darželių gėlių iki naujausių, iš užsienio atkeliavusių rūšių, kurių net pavadinimus sunku įsiminti.
„Tarpsta pas mane ne tik gėlės“, – juokiasi šeimininkė. – „Šiltnamyje noksta puikus pomidorų derlius. Pasodinu įvairiausių veislių, ir visi puikiai dera. Ne tik šiemet – kiekvieną vasarą“.
V. Griciuvienė ne tik puiki gėlininkė, daržininkė, bet ir šeimininkė. Tveriškiai žino jos kepamos naminės duonos skonį. „Kažkada baliuje paragavau vienos giminaitės iškeptos naminės duonos. Ji man taip patiko, kad paprašiau recepto ir raugo. Iš pradžių kepiau tik šeimai. Vėliau, pakviesta dalyvauti vietos mugėse, pamačiau, kad žmonėms mano duona skani. Nusprendžiau, kad kepdama šeimai, iškepsiu daugiau kepalėlių ir nunešiu parduoti į miestelio turgelį. Pradžioje tveriškiai labai pirko, dabar – visaip būna. Matyt, atsivalgė jau, žmonėms greitai viskas atsibosta“, – svarstė V. Griciuvienė.
Dar vienas Vaidos pomėgis – siuvinėjimas, tik ji kitaip nei močiutė siuvinėja – kryželiu.
V. Griciuvienė yra dviejų vaikų – Airido ir Viltės – mama, bet tai jai netrukdo prisidėti prie bendruomeninės veiklos. Moteris dabar vadovauja moterų seklyčiai, kuriai yra vadovavusi ir jos mama Loreta.
Pati L. Lidekauskienė jau daug metų renkama į Tverų bendruomenės valdybą. Kaip pati sako, anksčiau daug aktyviau dalyvavo visuomeniniame miestelio gyvenime, dabar prie bendruomenės veiklos dažniausiai prisideda per šventes padėdama Tverų sporto klubo „Vykintas“ vadovui Juozui Norkevičiui.
