Pasakojimą apie Šapalus, kilusius iš Plungės rajono Kantaučių kaimo, medžiokle susižavėjusius, derėtų pradėti nuo vyriausiųjų – Danieliaus ir Aloyzo. Deja, abu broliai dėl nepagydomos ligos per anksti išėjo iš gyvenimo ir dabar medžioja amžinuosiuose medžioklės plotuose.
Daug metų kartu su jais „Kontaučių“ klube medžiojau. Abu buvo itin puikūs, draugiški, sumanūs žmonės. Danielius pasižymėjo taiklumu: ne kartą po medžioklės sezono susumavus rezultatus buvo tarp prizininkų. Vienais metais ir karaliumi tapo. O Aloyzas buvo nepakartojamas šmaikštuolis, net eilėraščius apie medžioklę rašė.
Neabejotinai medžioklė yra genuose. Abu jau buvo išėję iš gyvenimo, o po kurio laiko medžiotojais tapo jų sūnūs – Danieliaus Romanas ir Aloyzo Audrius.
Medžioklė nuo vaikystės juos domino. Audrius prieš miegą vis prašydavo tėvo papasakoti kokią pasaką apie medžioklę, paaiškinti, kaip gyvena, kuo maitinasi, kur slepiasi koks žvėris, kaip vilkas kaukia ar briedis stena, kaip juos sumedžioti.
„Ne kartą teko girdėti klausimą – kaip tampama medžiotoju? Viskas prasideda nuo tėvų gyvenimo, nuo vaikystės, nuo pirmųjų išgirstų įspūdžių apie žvėris. Tai užsiprogramuoja. Būdavo, parvažiuoja į kiemą medžiotojai, o aš bėgu pažiūrėti, kokius žvėris patiesė, paklausyti medžioklių pasakojimų. Prisimenu, jog vieno medžiotojo skalikas man gerokai grybštelėjo į koją – ir šiandien randą tebeturiu.
Dar paauglys buvau, o jau sukinėjausi tarp medžiotojų, eidavau varovu. Daugelis bendraamžių irgi su tėvais ėjo į medžioklę ir paskui patys užsikabino šautuvus.
Medžioklė mums visiems darė įspūdį. Tik aš kiek vėliau tapau medžiotoju, nes anksti netekau tėvelio. Tačiau, susitikus kokį vietinį medžioklį, man vis būdavo primenama: tau klube yra tėvo vieta. O dar susižavėjimas medžiokle nedingo, tad jau būdamas Kristaus amžiaus – 33 metų – tapau medžiotoju. Tai buvo 2000 metais. Kai žmonai Mildai pasakiau, jog tapsiu medžiotoju, tai keistai pasižiūrėjo, bet dabar bene visuose klubo renginiuose dalyvauja. Į medžiotojų gretas įstojo ir sūnus Arnas. Aš esu labai patenkintas. Niekas jo neragino, pats paklausė, kaip tapti medžiotoju.
Medžioklėje patiriamas didžiausias džiaugsmas, daugybė įvairiausių nuotykių. Susižavi pamatytais žvėrimis, gamta. Pirmasis mano paguldytas žvėris buvo šernas“, – apie medžioklę kalba Audrius.
Mes šnekamės Salantuose esančiame gražiame Danieliaus sūnaus Romano name, jo medžioklės kambaryje su židiniu. Ant sienų sukabinti puikūs elnio ragai, kiti trofėjai. Romano žmona mums pasiūlo kavos ir arbatos. Dar „velnio arbatėle“ esame pavaišinami, tad pokalbis apie medžioklę gali užsitęsti ilgokai.
„Tėvas nelabai norėjo mane, dar paauglį, leisti eiti varovu, nes savo kūne nešiojosi šratą po neatsargaus kolegos šūvio. Prisibijojo dėl manęs. Tiesa, į medžiokles tykant nusiveždavo, tad žvėrių prisižiūrėjau. Tais laikais urvuose usūrinius šunis daugelis gaudė, tėvas ir mane pasiimdavo kaip talkininką. Tad kraujyje, genuose medžioklė jau buvo.
Išėjo tėvas iš gyvenimo, liko jo ginklai. Mes tada jau gyvenome Salantuose, priėmė mane į į būrelį vietiniai medžiotojai. Mūsų „Salantų“ būrelyje – 50 žmonių.
Aš dažnai, būdamas medžioklėje, prisimenu tėvą. Galėjo būti, jog kartu eisime į medžioklę, bet…
Neretai kas paklausia, kokį sumedžiojai pirmąjį žvėrį? Tai buvo šiaurės elnias. Jį patiesiau dar studijuodamas. Medžioklė buvo legali. Į Jakutiją dar sovietmečiu buvau išvažiavęs su statybos būriu. Visa kompanija studentų išėjome į tą medžioklę, o šautuvai mums buvo duoti tik du, tai kiekvienam buvo skirtas dešimties minučių laikas, kiek rankose tą šautuvą turėti. Kai pamatėme elnius, pasislėpdami už kalvų, prislinkome šūvio atstumu. Tuo metu šautuvą aš nešiau, tad ir šoviau. Šautuvas lygiavamzdis ir dar surūdijęs. Šoviniai buvo su šratais. Po šūvio matėsi, kad kliuvo, bet į kiek pabėgėjusį dar šoviau – ir krito. Ragai puikūs – jie kabo ant sienos tarp mano trofėjų.
Lietuvoje pirmiausia sumedžiojau šerną. Nepaprastai džiaugiuosi, jog pavyko paguldyti neeilinio dydžio ragus turintį elnią. Įspūdis ypatingas, bet paskui lyg ir pagailo, jog patiesiau tokį gražuolį“, – medžioklės įspūdžius pasakoja Romanas.
Į mūsų pokalbį įsitraukia Arnas: „Patį pirmąjį kartą, kai medžioklėje su varovais atsistojau į liniją, pamačiau, jog greta esantis kolega žiūri į vieną pusę, o aš į kitą. Pasirodo, medžiojome ant ribos su kitu klubu, ir aš žiūriu ne į savo pusę. Iš ten beatbėganti tiesiai į mane lapė – šoviau ir, mano nuostabai, ji krito. Tai pirmasis sumedžiotas žvėris. Svajonėse vis tikiu, vis laukiu, jog kada nors paguldysiu elnią. Man tai pats gražiausias Lietuvoje gyvenantis žvėris. Mano kaip medžiotojo gyvenimas tik prasideda, tad tikrai pavyks.“
Tekstas iš baigiamos spaudai parengti mano knygos „Medžioklė, medžioklė… Knyga, skirta paminėti Lietuvos 100-metį“.
