Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimas į dangų yra viena iš svarbiausių krikščioniškojo tikėjimo tiesų. Tačiau ką reiškia ėmimas į dangų? Popiežius Pijus XII, 1950 m. lapkričio 1 d. paskelbdamas šią dogmą, pateikė tokį jos apibrėžimą: „Marija, Nekaltoji Dievo Motina, amžinoji Mergelė, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui, su kūnu ir siela pakilo į dangišką šlovę“. Kitaip tariant, Marijos kūnas išvengė visiems žmonėms bendro likimo: jis neliko kape laukti prisikėlimo dienos, o buvo iš karto pašlovintas. Nuo šiol Marijos, kaip ir prisikėlusio Jėzaus, kūnas yra šlovingas – taip pat laikų pabaigoje bus pašlovinti ir mūsų kūnai. Tačiau Mergelės Marijos ėmimas į dangų ne tik skelbia mums visiems pažadėtąją šlovę, bet ir stiprina mūsų viltį.
„Dievas panoro, kad viskas, ką mes turime, būtų gauta per Mariją“, – pamokslavo Šv. Bernardas. Bažnyčia, remdamasi šia mintimi, vadina Mariją tarpininke. Štai kodėl Mergelės Marijos vaidmuo toks svarbus: kai meldžiamės Dievui, ji užtaria ir išmeldžia mūsų išganymui reikalingų malonių.
Tačiau gali kilti klausimas, ar neperlenkiama lazda, kai pamaldumui į Mariją priskiriama tokia galia? Juk žmogaus negali išganyti joks, net pats švenčiausias kūrinys, – tik Dievas turi tokią teisę ir galią. Apdovanodama Mariją Tarpininkės, Užtarėjos ir Pagalbininkės titulais, Bažnyčia nori pasakyti, kad motiniškas Marijos vaidmuo žmonėms jokiu būdu netemdo ir nemažina šio vienatinio Kristaus tarpininkavimo, bet parodo jo galią. Tikrasis, asmeninis pamaldumas Marijai nėra nei kokie bergždi ir praeinantys jausmai, nei kokia tuščia lengvatikybė – jis kyla iš gyvo tikėjimo.
Dvasinio gyvenimo mokytojai ir teologai pabrėžia, kad, patiriant tikėjimo išbandymus, reikia glaustis prie Marijos, nes ji, kaip ir mes, išgyveno tikėjimo tamsą. Maldaudami Mergelės Marijos užtarti mus savo Sūnaus artumoje, prašome jos motiniškai išmokyti mus paklusti dieviškiems įkvėpimams. Nuomonę, kad yra tokių mūsų gyvenimo sričių, kuriomis Marija negalėtų pasirūpinti arba mums padėti, būtų galima pavadinti tikėjimo stygiumi. Marija atsako į kiekvieną mūsų prašymą ir maldą, bet pagal Dievo valią. Toks yra Mergelės Marijos vaidmuo malonės gyvenime. Taigi malda Marijai padeda mums elgtis kaip vaikams, o juk Jėzus moko: „Iš tiesų sakau jums: jeigu nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3).
Marijoje sutelktas visas Bažnyčios slėpinys. Melsdamasis jai, krikščionis save sieja su visa krikščionių bendruomene. Žmogui, kuris mano esąs nutolęs nuo Bažnyčios, kartais pakanka sukalbėti vieną „Sveika, Marija“, ir jo ryšys su Bažnyčia, kuri yra išgelbėjimo kelias, atsinaujina.
Iš tiesų, Marija mums yra maldos pavyzdys. Savo tikėjimu ji moko mus gyventi su Kristumi. Bažnyčia nuolat rekomenduodavo ir palankiai vertindavo Marijos maldą, primindama, kad ji sutelkta ties Kristaus asmeniu. Seniausia Bažnyčios patvirtinta malda Marijai „Tavo apgynimo šaukiamės“ yra datuojama III a. Ji nuostabiai išreiškia vaiko pasitikėjimą savo motina, o tai puikiai iliustruoja plačiai paplitęs Marijos Gailestingumo Motinos, gobiančios tikinčiuosius savo apsiaustu, įvaizdis.
Didžioji Marijos misija – užtarti mus dangaus šlovėje. Ji be paliovos saugo savo Bažnyčią, padėdama jai branginti maldos dvasią. Be to, kaip 1830 m. savo apreiškimuose Dievo Motina sakė Šv. Kotrynai Laburė, ji iš mūsų laukia, kad prašytume dieviškų malonių per jos užtarimą.
Pagal iš prancūzų kalbos verstą Laurent‘o Touchagues‘ straipsnį, parengtą Tomo VILUCKO (sutrumpinta)
