„Ar tam buvo kuriamas nacionalinis parkas, kad jį išgrobstytų mafiozai?“

Riaumojanti miško technika, plynu lauku virtęs miškas, dailių rąstų prikrauti ir savo eilės dar laukiantys miškavežiai – toks vaizdas pribloškė ne vieną, ketvirtadienį važiavusį Platelių pusėn. Normalu, kad žmonės sunerimo: juk tai – Žemaitijos nacionalinis parkas, saugoma teritorija, tad kaip gali būti, kad pakelėje atsiveria kirtavietės, kad didžiuliais kiekiais išgabenama mediena? Nerimastingi signalai tądien pasiekė ir „Plungės“ redakciją.

Žemaitijos nacionalinio parko miško kirtimo darbai netruko sulaukti Plungės žaliųjų dėmesio. Su pagalbos šauksmu jie kreipėsi į redakciją, prašydami pasidomėti, kas vyksta, kas plynai kerta nacionalinio parko miškus. „Juk tai saugoma teritorija. Žmonės neinformuojami, kas kerta, kiek kirs. Netoliese rezervatas. Ar tam buvo kuriamas nacionalinis parkas, kad jį išgrobstytų mafiozai?“ – stebėjosi gamtos mylėtojai. Redakcija taip pat susidomėjo – su kieno palaiminimu medkirčiai be gailesčio naikina mūsų rajono gražiausią gamtos kampelį?
Kirtimai – planuoti
Nuskubėjome į įvykio vietą. Žaliųjų nuogąstavimai nebuvo iš piršto laužti. Veiksmas minėtojoje vietoje vyko intensyviai greičiausiai jau kurį laiką: judant link Beržoro abiejose kelio pusėse vėrėsi kirtavietės. Vienur iškirsta mažiau, kitur – rodos, lyg iš eilės visi medžiai gulė ant žemės. Kirtimo darbai ketvirtadienio rytą nebevyko: rietuvės, tvarkingai sukrautos pakelėje, laukė, kol bus išvežtos. Vienas po kito miškavežiai buvo prikraunami parko medžių.
Neilgai trukus paaiškėjo, jog Žemaitijos nacionalinio parko medžius išguldė ne kokie piktadariai – tuo pasirūpino… valstybės įmonė! Tiksliau – Valstybinių miškų urėdijos Telšių regioninis padalinys. Taigi tie, kuriems miškas, tuo labiau nacionaliniame parke, turėtų būti itin brangus ir kurių pareiga jį sergėti.
Nukirstų medžių krovimo darbų įkarštyje sutiktas jaunas vyras prisistatyti nepanoro. Pareiškęs tik tiek, jog yra medienos meistras, situaciją vis dėlto teikėsi paaiškinti. Pasirodo, nacionaliniame parke medžiai ant šono gula be jokio kriminalo – darbai atliekami pagal patvirtintą miškotvarkos projektą. „Yra visi būtini leidimai išduoti, čia vykdomas atvejinis 2–3 grupės kirtimas (pagrindinis miško kirtimas, kai brandus medynas iškertamas per kelis kartus kas penkerius ar daugiau metų – aut. past.)“, – sakė jis.
Pašnekovo teigimu, per trejus metus visos kirtavietės šioje vietoje bus atkuriamos, t. y. miškas bus atsodintas. „Kirtimai buvo suplanuoti žiemą, kad gamtai kuo mažesnis poveikis būtų daromas, tačiau dėl tam nepalankių orų juos teko atlikti dabar. Iki kovo 15 dienos visa mediena privalo būti ištraukta ir išvežta, nes tai yra nacionalinio parko teritorija. Vėliau iki rugpjūčio 1 dienos kirtimai negali būti vykdomi“, – tęsė meistras.
Kas laukia tų tūkstančių kubinių metrų iškirstos medienos? Urėdijos atstovas pažymėjo, jog jų įmonė medienos neperdirba, taigi ji atitenka privatiems asmenims. Šiuo atveju pirkėjas pats rūpinasi medžių išgabenimu. „Gautos lėšos nukeliauja į valstybės biudžetą. Valstybinių miškų urėdija yra bene antroje vietoje pagal sumokamų dividendų dydį iš visų valstybinių įmonių. Kam atitenka pinigai? Mokamos algos darbuotojams, tvarkomi ir prižiūrimi tie patys miškų keliai. Gal dabar ir nelabai koks vaizdas kirtavietėse, tačiau viskas bus sutvarkyta. Visur tie žalieji perlenkia, neretai tenka su jais mums susidurti“, – dėstė vyras.
Problemos nemato
Medienos krovos darbai patraukė ir pro šalį važiuojančio plateliškio, žinomo visuomenininko, žurnalisto Eugenijaus Bunkos dėmesį. Paprašytas išsakyti savo nuomonę, jis nedaugžodžiavo: „Jokios problemos čia nematau. Iš tų medžių juk kažką padarys. Čia toks pat atvejis, kaip kad ūkininkas žiūrėtų į savo gražius rugius ir manytų, kad jų jokiu būdu negalima pjauti. Problema tai, kad iškirsti medžiai yra prie kelio ir visų matomi.“
Parko direkcija: „Miškų mes nevaldome“
Žemaitijos nacionalinio parko direktorius Ramūnas Lydis, kuris buvo informuotas apie parko teritorijoje atliekamus miško kirtimo darbus, paaiškino, jog jau bene 20 metų, kai direkcija nebevaldo miškų.
„Tam yra Valstybinių miškų urėdija. Taigi Žemaitijos nacionalinio parko direkcija jokių medžių nekerta ir tuo labiau nepardavinėja. Visus kirtimus ir pirkimus vykdo urėdija“, – akcentavo direktorius ir pridūrė, jog kirtimai nacionaliniame parke atliekami laikantis teisės aktų reikalavimų.
Direktorius kalbėjo, kad miškotvarkos projektas buvo derintas su direkcija, kad buvo atsižvelgta į jų reikalavimus ir pastabas. „Pagal miško kirtimo taisykles antras atvejis, koks dabar buvo vykdomas toje teritorijoje, yra tada, kai iškertami likę medžiai po pirmo atvejo. Tuo metu atrodo, kad liko plynė, bet po kiek laiko bus savaiminis atžėlimas arba bus sodinamas miškas – taip numatyta teisės aktuose“, – šia pastaba R. Lydis patvirtino anksčiau išsakytus urėdijos atstovo žodžius.
Direktorius taip pat pabrėžė, jog, kilus nepasitenkinimui dėl kertamų medžių nacionaliniame parke, jis dar kartą peržiūrėjo geoportale europinės svarbos natūralių buveinių plotus: toje vietoje, kur vykdomi kirtimai, jos nėra išskirtos.
Vis dėlto nėra taip, kad problemos šiame reikale parko direkcija nematytų. Pasak R. Lydžio, gamtosaugos požiūriu idealiausias ir utopinis variantas būtų, kad nacionaliniame parke vyktų natūralūs gamtiniai procesai – kaip rezervate, kur jokia ūkinė veikla negalima.
„Ne vieną kartą esu kalbėjęs, kad bent jau nacionaliniame parke miškai turėtų būti tvarkomi ne pagal miškotvarkos principus, o pagal gamtotvarkos. Miškotvarka yra paremta klasikinės miškininkystės principais, t. y. ūkininkavimu, kai iš miško stengiamasi gauti „derlių“. O gamtosauga yra orientuota į visai kitus tikslus – į buveinių palaikymą, į potencialų jų sukūrimą, kai kirtimai reikalingi tik būklei pagerinti. Pavyzdžiui, Liepijos miške medžiai buvo kirsti mūsų užsakymu, bet turint tikslą „atverti“ senuosius ten augančius ąžuolus, kad jiems būtų pailgintas gyvenimas. Norint pasiekti tokį principą, tektų pakeisti visą teisės aktų sistemą. Esu optimistas, tikiuosi, kad kada nors tuo keliu valstybė nukeliaus. Tuo labiau kad matosi, jog visuomenė nori turėti miškus kitokius“, – baigdamas pokalbį sakė direktorius.