Praėjusį penktadienį Plungės viešoji biblioteka sulaukė ypatingos viešnios – jaukų kūrybos vakarą čia surengė visiems žinoma operos solistė, pedagogė, profesorė, Plungės garbės pilietė Giedrė Kaukaitė. „Šiuo metu esu labai laiminga. Laiminga, kad galiu atvykti į savo gimtąją Plungę“, – tokie buvo pirmieji garbios kraštietės žodžiai kreipiantis į plungiškius, besidominčius jos kūryba ir asmenybe.
Pristatydama viešnią, Plungės viešosios bibliotekos direktorė Violeta Skierienė kalbėjo: „Kai kuriems iš mūsų yra tekę progų iš arčiau pažinti ponią Giedrę, sužinoti, kokia buvo jos vaikystė Plungėje, kokias „zbitkas“ čia krėtė. Bet tai iki šiol žinojo nedaugelis, o dabar plačioji visuomenė į kraštietės vaikystę gali panerti skaitydama vietos spaudą.“ Sakydama tai, V. Skierienė omenyje turėjo laikraštį „Plungė“, spausdinantį pačios Giedrės Kaukaitės rašytus prisiminimus.
Nors giminaičių Plungėje ir nebeturi, G. Kaukaitė į gimtinę vis užklysta. Sakė visada aplankanti bažnyčią, kurioje jos senelis 54 metus dirbo zakristijonu. „Kartą užėjau su savo šuniuku Pikiu. Stoviu vadinamajame bobinčiuje. Prieina prie manęs klebonas ir sako: „Nesu gyvulėlių niekintojas, bet į bažnyčią su šuniuku negalima.“ Aš pasakiau, kad į pačią bažnyčią ir neinu, kad stoviu bobinčiuje, nes taip išmokė senelis zakristijonas. Išsikalbėjome, pabendravome, kartu į Pakutuvėnus nuvykome. Be to, klebonas pažadėjo bažnyčioje mano senelio portretui vietą surasti“, – geromis emocijomis dalijosi G. Kaukaitė.
„Aš čia gimiau, čia viskas išvaikščiota, išlakstyta, į šokius bėgta – tokios yra mano sąsajos su Plunge. Ir jos man labai brangios. O jūs visi man – lyg giminaičiai“, –
pabrėžė Plungės garbės pilietė.
G. Kaukaitė pasakojo, kad nuo 1997 metų nebedainuoja, kad 32 metus dirbo pedagoginį darbą. Anot viešnios, žmonės dar ir dabar paklausia, kada koncertas, bet… „Yra toks „blatnas“ pasakymas, kad dainininkas miršta dukart: pirmiau miršta jo balsas, o po kurio laiko – ir pats.“
Ponia Giedrė mielai dalijosi prisiminimais apie savo vyrą a. a. Arūną Žebriūną, su kuriuo kartu praleido 48 metus, apie tai, kad rašytoja Rūta Oginskaitė rašo apie jį knygą. Pasakojo ir apie kitą knygą – ją rašė viena muzikologė, kurios pavardės profesorė neminėjo. Kai leidinys jau buvo surikiuotas, juodraštį perskaičiusi G. Kaukaitė sakė supratusi, kad muzikologei visiškai nepavyko. Viskas buvę pernelyg nuglostyta, tad herojė autorei turėjusi pasakyti, kad knygos nebus. O tada, aplinkinių paraginta, ji sėdo pati rašyti savo prisiminimus. Ir jie – tikrai ypatingi. Šį tą iš tų prisiminimų viešnia paskaitė ir į biblioteką susirinkusiems plungiškiams.
Renginyje pristatyta ne tik būsimoji G. Kaukaitės prisiminimų knyga, bet ir Algimanto Kunčiaus sukurtas trumpametražis dokumentinis filmas „8 minutės iš Ano laiko“. Na, o bibliotekos kolektyvą ypač nudžiugino kraštietės dovana – knygos.
