Šiandien bet kuris einantis žvėrių takais apie medžioklės kultūrą, tradicijas gali daug ką papasakoti. O juk buvo laikai, kai karai, įvairios santvarkos jas naikino ir keitė ne kartą. Atsirasdavo naujų ir visai netikėtų formų, neretai atėjusių iš kitų šalių.
Dabar medžioklės kultūra ir tradicijos tampa vis aukštesnio lygio. O kokios buvo 1973 metais, kai aš tapau medžiotoju?
Šv. Huberto – medžiotojų globėjo – dienos tada dar nešventėme. Tačiau jau neretai po taiklaus šūvio už skrybėlės ar striukės atlapo kišdavome eglės šakelę. Tokią pat padėdavome ant sumedžioto žvėries.
Imtasi reikalauti į žvėrį šauti iš atstumo, tinkamo sumedžioti. Būta ir kalbų, jog reikia šauti taip, kad žvėris kristų vietoje, nesikankintų ir nenubėgtų sužeistas. Sumedžiotam ar sužeistam žvėriui surasti būtina turėti tam skirtos veislės šunį. Tačiau tai ir šiandien neretai pamirštama – ne visi medžiotojų kolektyvai turi tinkamą šunį, o medžioti nori ir neretai nugali azartas – šaunama iš per tolimo atstumo. Ir dar nevalia pamiršti: padorumas reikalauja, kad į žvėrį šautų tas, kuriam laimikis arčiau.
Pakalbėkime apie aprangą, kuri neabejotinai yra medžiotojų kultūros dalis. Tais aštuntojo dešimtmečio metais daugelis į medžioklę ėjome vilkėdami padėvėtą lietpaltį, prastesnę striukę ir kelnes. Žiemą neretai viršutinis drabužis buvo rusiška šimtasiūlė, užmaukšlinta nutrinta ausinė.
Tačiau populiarėjant medžioklei, ypač didesniuose šalies miestuose, greitai viskas pasikeitė: medžiotojai ėmėsi rengtis kilniau, puošniau, su specialiai tam skirtais rūbais.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog tada, prieš 50 metų, medžioklės reikmenų parduotuvių net nebuvo. Gal nebuvo finansinių galimybių, gal ir supratimo trūko. Dabar bene kiekvieno rajono centre yra tokios parduotuvės. Jose rasi kokių tik nori medžiotojų drabužių, įvairiausių skrybėlių ir būtent medžioklei skirtų ausinių, ginklų, šaudmenų, atributikos, šiuolaikinių medžioklės prietaisų.
Mūsų „Kontaučių“ (Plungės r.) klubo nariai gali didžiuotis, jog 1975 metais užsisakė, kad Plungės siuvykloje kiekvienam pagal galvos dydį iš dirbtinės odos pasiūtų skrybėles. Visas vienodos formos. Tiesa, žalios odos nebuvo, tad skrybėles pasiuvo juodas.
Vienodos visų medžioklės dalyvių skrybėlės gerokai pagražino dvivamzdžius nešiojančius vyrus. Jie tapo lyg kokie kariškiai. Vėliau į klubą įstojančius ne visada bepavykdavo prikalbinti užsisakyti skrybėlę, tad, laikui bėgant, skrybėlėtų medžiotojų sumažėjo. Atsirado prabangesnės, kilnesnės, ne iš dirbtinės odos.
Dažnai pasižiūriu į senas nuotraukas, kuriose medžiotojai vienodomis skrybėlėmis. Jos neabejotinai pasako, jog ir tada jau norėjome kiek įmanoma labiau kelti medžioklės kultūrą. Atsirado naujų tradicijų, trofėjų parodų, imtasi rengti sezono uždarymo šventes. Įvairiais būdais ir seniau, ir dabar bendraujama su vietos gyventojais.
Kita tame klube apie 1975 metus prasidėjusi tradicija – ragu paskelbiama medžioklės pradžia ir pabaiga. Rago garsu imtasi pagerbti ir patiestą žvėrį. Tada, aštuntajame dešimtmetyje, nedaug kur tai buvo daroma. Retas klubas ir ragą turėjo, tad pūtėme į šautuvo vamzdį – taip pagerbdavome laimikį, ypač jei tai būdavo girių karalius – briedis.
Medžioklės kultūra būtina tarpusavyje bendraujant medžiotojams. Vėlgi prisiminsiu senus laikus. Sumanėme savo kolektyve išgyvendinti keiksmažodžius. Net tai kontroliuojantis žmogus buvo paskirtas, o už susikeikimą nustatyta 10 kapeikų (rusų pinigais) bauda. Regis, nedideli pinigai, bet per būrį medžiotojų surinkdavo nemažai. Pinigai buvo dedami į klubo namelyje esančią dėžutę, skirtą įvairioms išlaidoms. Iš pradžių ta dėžutė greitai prisipildydavo, o paskui keiksmažodžių ėmė mažėti. Dabar jau retai šiame klube juos beišgirsi.
O kokios buvo medžioklės? Tada nė minties nebuvo apie samdytus varovus. Susirinkę medžiokliai išsiskaičiuodavo pirmais, antrais ir paeiliui eidavo varovais. Tiesa, jei miškas mažesnis, kartais ir varovų mažiau tereikėdavo. Retai kur traukdavo numerius, į kokią vietą per varymą stoti. Geresnėje vietoje (didesnė tikimybė, kad per ją bėgs žvėris) stodavo labiau patyręs, taiklesnis medžiotojas ir ne bet kur, o ant žvėrių pramintų takų.
Vykdėme valstybinius planus. Mus tuometinė valstybė vertė tai daryti, o gaudavome tik kapeikas. Tad nieko nuostabaus, jog neretai medžiokliai pasavivaliaudavo.
Sumedžiotus žvėris veždavome į mėsos kombinatus. Už tai tuometinė sovietinė mūsų valstybė gaudavo valiutos (dolerių). Didesnė dalis tų dolerių atitekdavo Maskvai. Už likusius (regis, 20 proc.) Lietuva iš užsienio pirkdavo brangios medicinos aparatūros, miško technikos. Bijau pameluoti, bet girdėjau, jog Vilniuje filharmonijos akustikos įranga buvo nupirkta Vokietijoje už medžiotojų uždirbtą valiutą. Manau, jog ne kiekvienas šiandieninis medžiotojas apie tai ir žino.
Po nepriklausomybės atgavimo medžioklė gerokai pasikeitė. Regis, turėjo viskas eiti geryn. Tačiau atsirado daugybė įstatymų, ypatinga kontrolė, nors jau seniai aišku, kad tik patys medžiotojai puikiai žino, kokių žvėrių reikia turėti savo plotuose, kaip elgtis, kad jų nemažėtų. Daugeliui medžioklės aistra yra didžiulė, tad būtina, kad žvėrių nemažėtų, kad vis kiltų medžioklės kultūra, neišnyktų esančios tradicijos ir atsirastų naujų.
Tačiau nerimą kelia susidariusi nenormali padėtis dėl plėšrūnų gausinimo. Valstybėje nėra medžioklės strategijos. Padaugėjo medžioklės organizacijų. Manau, jog gamtai, žvėrių populiacijoms nuo to tik blogiau.
