Plungiškė, Žemaitijos kolegijos matematikos dėstytoja Lina Arienė nuo vaikystės paniškai bijojo varlių… Tačiau tai nesutrukdė jai 25-erius metus jas rinkti ir šiandien turėti kone 400 eksponatų kolekciją!
Apie pirmąją varlę
Baimei į akis pažvelgti ponią Liną prieš daugelį metų privertė amžiną atilsį jos vyras Andrius. Tuomet jis atnešė ir padovanojo jai (tada jiedu dar tik draugavo) medinę varlę – sieninį laikrodį ir pasakė: „Kad tiek bijai, reikia pradėti kolekcionuoti!“
Taip jau ketvirtį amžiaus viena po kitos varlės plaukia į ponios Linos namus… „Prikvaksėjo“ nei daug, nei mažai – apie 400… Varlių varlaičių tokia begalė, kad kolekcionierė sakė seniai nebežinanti, kiek jų tiksliai yra. Kažkada vis bandydavo paskaičiuoti dvi jos dukros, bet ir tai sugebėdavo tik apytikriai.
Visi ponios Linos draugai, pažįstami, kolegos, giminaičiai žino apie jos „žalią“ pomėgį, tad nepamiršta vis po varlikę padovanoti. Štai mokinės per vieną naktį pasiuvo savo dėstytojai varlę iš… džemperio gobtuvo. Ne tik mokiniai nuolat pradžiugina kvaksinčiomis dovanomis – varlių pridovanoja ir mokinių tėveliai.
Kolekcijos eksponatus
suvalgydavo
O kokių tik nėra varlių šioje kolekcijoje!.. Piniginė, žiebtuvėliai, skėtis, pagalvė, kepurė, vaikiškas buteliukas, parkeriai, pakabukai, manikiūrinė, aitvaras, žvakės, pižama, marškinėliai, šildyklė, vonios reikmenys, net tualeto šveitiklis, vonios radijai, sausainiai su varlės atvaizdu, varlės formos guminukai ir t. t. Beje, ponia Lina juokdamasi pasakojo, kad pastarųjų vis nesisekdavo ilgai išlaikyti kolekcijoje – paslapčiomis sukramsnodavo dukros…
Mylimiausias kolekcionierės eksponatas – didelė pliušinė, pūkuota varlė. Ją moteriai į ligoninę, kai sveiko po sunkios operacijos, atnešė dukros, tad ši „kvaksytė“ jai nepaprastai brangi.
Mažiausioji kolekcijos varlytė – sidabrinis pakabukas, gautas dovanų nuo dukterėčios Vitalijos. Papuošaliukas toks mažytis, kad poniai Linai vis nesisekė surasti, kurgi jis padėtas… Na, o didžiausia varlė – pagalvė – šiuo metu laikoma sode, kur apskritai išgabenta nemaža dalis kolekcijos (daugiausia – minkštosios varlės), kai ėmė nebetilpti namie.
Daržus ravi, tik kai varlės miega…
Yra „varlyne“ ir tikra varlė, tik… užkonservuota permatomame stiklainyje. Tai jau net ne varlė, o visa rupūžė. Ją ponia Lina sakė prieš trejus ar ketverius metus ne šiaip į kolekciją įtraukusi – rupūžės tirpalu ne kartą savo jaunesniajai dukrai Daivai anginą išgydė. Moteris prisipažino, kad rupūžę į stiklainį įdėjo tikrai ne ji… Pati, netgi sode daržus ravėdama, kaip tik gali stengiasi varlių išvengti: „Einu ravėti, kai varlės miega…“ Beje, kai kurie kolekcijos eksponatai padaryti taip tikroviškai, kad pati jų savininkė baiminasi paimti į rankas! Pačiupinėjome ir mes vieną tokią, atseit kaip gyvą kvaksę… Ir ką jūs manot – toks jausmas, kad rankose laikai tikrų tikriausią!
Daugybė varlyčių – ne lietuviškos. Atkeliavo žaliosios iš Airijos, Anglijos, Čekijos, Vengrijos, Italijos, Lenkijos, Islandijos, net Indijos. Pati kolekcionierė šimto procentų tikslumu jau nebepasakytų, iš kur, kokia, nuo ko varlė atkeliavo, vis dėlto 400 eksponatų, o dar per 25-erius metus – ne juokas. Ji pasakojo, kad daugiausiai varlių, ko gero, jai pridovanojo dabartinis jos draugas Robertas. Jis taip pat yra prisižadėjęs artėjančio moters penkiasdešimtmečio proga didžiulę pliušinę varlę įteikti, tik iki šiol niekur nepavyksta tokios surasti…
Dukra taip pat
kolekcionierė
Varlių nemažai, todėl šiandien jau sunku moteriai padovanoti tokią, kokių kolekcijoje dar nėra, tad jau yra ir keletas vienodų kvarklių.
Kaip reaguoja pirmą kartą į ponios Linos namus užsukusieji? „Sako: ui, vau, ar ir taip dar būna?!“ – juokiasi moteris. Beje, devyniolikmetė jos dukra Daiva taip pat kolekcionuoja, tik ne varles, o suvenyrinius batukus. Vyresnioji, dvidešimt ketverių Inga, baigusi mokslus, šiuo metu gyvena Čekijoje. Rugsėjo pradžioje ponia Lina ruošiasi vykti į jos vestuves! „Kalbama, kad varlė – turto simbolis, tad vietoj tradicinės vestuvinės atvirutės nupirkau varlės formos…“ – šypsosi laiminga mama.
Ar nepriklauso moteris kokiam nors „varlių karalienių“ klubui? Ponia Lina kvatodama sako, kad ne. Tokią gausią kolekciją surinkti smagu, tačiau kolekcionierė guodžiasi, kad nuo to laiko, kai dukros nebegyvena su ja, nėra kam dulkių nuvalyti… Miniatiūrinių varlyčių – šimtai, baisu ir pagalvoti, kiek laiko užima kiekvieną nušveisti. „Turiu minčių kada nors varles padovanoti kokiam nors vaikų darželiui ar dar kam…“ – svarsto ji. Na, bet kol kas ir tikriausiai dar ilgai miela besišypsančių kvarklyčių armija tupės ant šios plungiškės namų lentynų!
