Laikraštis „Plungė“ rubrikoje „Žemaičiai ir žydai“ tęsia straipsnių ciklą apie Plungėje gyvenusius žydus ir po visą margą pasaulį išsibarsčiusius jų palikuonis. Sausį publikavome straipsnį apie Plungianskius, vasarį – apie Cimblerius, dabar – apie Michelį Rolniką.
Iš Plungės – į Paryžių
Plungėje žemaičiai jį vadino Mykolu, žydai – Micheliu, Paryžiuje draugai ir kolegos šaukė Mišeliu.
Į Prancūziją iš Plungės Mykolas Rolnikas 1927 metais atvažiavo mokytis teisės. 1930-aisiais juridinę mokyklą paliko, grįžo į Plungę padėti seniems tėvams pragyventi iš prekybos audiniais nedidelėje parduotuvėje, įsikūrusioje „kromo“ šiaurės rytiniame kampe („kromas“ sudegė 1931 metais).
1932-aisiais, vietoje savęs palikęs brolį Berelį, Mykolas Michelis vėl tapo Mišeliu. Grįžo į Paryžių, bet sulietuvintos pavardės nekeitė. Buvo Rolnikas, juo ir liko iki pat mirties.
Ėmėsi advokato veiklos
Prancūzijoje M. Rolnikas tęsė mokslus. Nors ir nebuvo komunistų partijos narys, dalyvavo jos veikloje.
1934 metais, apsigynęs diplominį darbą ir tapęs Prancūzijos piliečiu, dirbo advokatu su metų tarnybos kariuomenėje pertrauka.
Matydamas Vokietijoje kylančią grėsmę Europai ir pasauliui ir manydamas, kad jai pasipriešinti gali komunistai, vėl aktyviai įsijungė į jų veiklą.
1936 metais priimtas į advokatų sindikatą, bendradarbiavo su to meto garsenybėmis kolegomis Žoržu Pitaru, Antuanu Chadže. Pastarasis turėjo teisės, ekonomikos, politikos mokslų daktaro laipsnius, aktyviai gynė darbininkų profsąjungas. Prie jo, glaudžiai bendradarbiaudamas su Paryžiaus regiono metalurgais ir atstovaudamas jų interesams, prisidėjo ir M. Rolnikas.
Sušaudė, kai jam tebuvo 33-eji
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse M. Rolniką vėl mobilizavo į kariuomenę. Kadangi mokėjo prancūzų, vokiečių, lietuvių ir šiek tiek rusų kalbas, paskyrė į šalies rytus, kuriuose jis ir sulaukė Prancūzijos kapituliacijos prieš Vokietiją 1940 metų birželį. Po jos grįžo į Paryžių ir vėl ėmėsi profesinės veiklos.
Prancūzijoje 1940–1944 metais veikė maršalo F. Peteno vadovaujama prohitlerinė Viši vyriausybė, uždegusi žalią šviesą persekioti komunistus ir žydus. Net tokiomis sąlygomis M. Rolnikas turėjo drąsos ir ryžto teisiškai ginti į nacių ir jų kolaborantų rankas patekusius pasipriešinimo dalyvius, kurie žinojo, jog, bėdai nutikus, reikia kreiptis į jį. Tai žinojo ir Prancūzijos žandarai, bet, neturėdami jų veiksmą pateisinančios priežasties, rado kitokią: po pasikėsinimo į vokiečių kareivį paėmė jį įkaitu ir sušaudė Paryžiaus Mon Valerie tvirtovėje kartu su Ž. Pitaru, A. Chadže ir dar dešimčia likimo brolių. Jam buvo trisdešimt treji.
Laiškas mylimajai
„Mano tėvai dar ilgai nežinos, kad jų Michelį sušaudė… auštant, kai… to nebeįmanoma bus nuo jų slėpti, aš tikiuosi, kad tu juos paguosi… ir nusiųsi jiems ką nors, kas primins mane… Prašau, ieškok nusiraminimo kitų laimėje, tokiame bendravime, kokį aš įsivaizdavau ir vis dar apie jį galvoju“, – paskutinę gyvenimo naktį rašė Michelis mylimajai Izabelei.
Įamžino atminimą
1950 metais pasipriešinimo dalyvių palaikai, lydimi didžiulio būrio buvusių bendražygių, perkelti į vienas didžiausių pasaulyje Per Lašezo kapines, kuriose amžinojo poilsio yra atgulę Lafontenas, Moljeras, F. Šopenas, Ž. Bizė, E. Delakrua ir daugybė kitų garsių kultūros, mokslo, politikos veikėjų. Buvo čia ir išeivių iš Lietuvos kapai, bet Napoleono kariuomenės brigados generolo Tado Tiškevičiaus Logoiskio palaikus perkėlė kitur, o 1831 ir 1863 metų sukilimų dalyvių Mykolo Daugėlos ir Adomo Bitės kapavietės neišliko.
Šventai savo didvyrių atminimą saugantys prancūzai vieną iš gatvių sostinėje, šalia Burže oro uosto, pavadino ir Michelio Mykolo Mišelio Rolniko vardu – Rue Michel Rolnikas.
Michelio šeima Plungėje
Prisimenant Michelį Rolniką, reikia prisiminti ir Plungėje likusią šeimą, kuriai teko ne mažesni išbandymai.
Vilniaus Gaono žydų muziejaus archyve saugomas jau sovietų laikais, 1940-ųjų spalio 3 dieną, Plungės burmistro Jono Bagutskio pasirašytas, bet dar su Vyčio antspaudu užtvirtintas pažymėjimas, jog „Plungės miesto gyventojo Berelio Rolniko manufaktūros krautuvė nacionalizuota. Berelis Rolnikas manufaktūros srity yra prityręs pirklys ir pardavėjas; nacionalizavus jo krautuvę šiuo metu Berelis Rolnikas yra be užsiėmimo. Turi išlaikyti šeimą iš 2 senų tėvų, žmonos ir 2 mažamečių vaikų, ir, kaip tokiam, darbas duotinas“.
Nežinia, ar Michelio brolis Berelis darbą gavo, bet su šeima jį ištrėmė į nuo žūties tėviškėje išgelbėjusį Sibirą. Plungėje likę Rolnikai atgulė Kaušėnuose.
Michelio brolio Hiršo dukra Marija, kuri, anot su ja susirašinėjusios plungiškės pedagogės Danutės Serapinienės, įsakmiai prašė ją vadinti Maša, pateko į dar baisesnę mėsmalę nei jos dėdė, bet išliko išgyvenusi Vilniaus geto, Strazdmuižos, Štuthofo koncentracijos stovyklų siaubą. Kaip ir garsioji Ana Frank, ji visą laiką rašė dienoraštį, kuris po karo tapo į aštuoniolika pasaulio kalbų išversta knyga „Turiu papasakoti“. Pirmasis vertimas buvo prancūziškas.
Šaligatvyje prie namo, kuriame ji su tėvais gyveno Plungėje, „Saulės“ gimnazijos Tolerancijos centro vadovės Jolantos Mažuknės iniciatyva įdėta jos atminimui skirta plytelė.
Kita Michelio dukterėčia Miriam Rolnikaitė-Lisauskienė sakė, kad ją šaudė klasės draugai, bet ji spėjo į duobę įkristi sekundės dalimi anksčiau, nei ją pasiekė kulka. Išlipusią iš savo kapo ją kartu su kitais žydais iš Vilniaus geto išgelbėjo kunigas Juozas Stakauskas, vienuolė Marija Mikulska, mokytojas Vladas Žemaitis, o mamą Taubę ir septynerių broliuką Ruviką bei devynerių sesutę Rają prarijo holokausto ugnis.
