Danute Repšiene jau devyni menesiai – Alsedžiu seniune. Per toki neilga laika kalnu nenuversi, taciau ši ta padaryti galima. Tuo isitikinti turejome progos, vos ivažiave i miesteli. Gatveliu pakrašciuose išsirikiave tvarkingi namai, niekur nesimate ne šiukšleles. Kitaip nei seniau atrode ir aikšte. Tiesa, dar yra nelygaus asfalto ir apgriuvusiu neprižiurimu senu namu, taciau prekyba padevetais rubais cia jau nebevyksta, tad pati aikšte tapo lyg erdvesne, jaukesne.
Papasakoti apie pirmuosius darbus paprašeme seniunes Danutes Repšienes.
– Alsedžiuose gyvenate seniai, tad drasiai save galite vadinti alsediške. Visas miestelio gyvenimas – kaip ant delno. Tapusi teiseta jo šeimininke, nuo ko pradejote savo veikla?
– Darbai griute užgriuvo tarsi lavina, nežinojau, už ko griebtis. Labiausiai rupejo miestelio aikšte. Ji kažkada buvo tarsi miestelio širdis – erdvi, švari, prižiureta. Tokia buvo tol, kol gyveno žmones, kuriems rupejo ne tik miestelio aplinka, bet ir itin turtinga istorine praeitis. Tvarkingos buvo tvenkiniu pakrantes, jaunima traukte trauke vadinamoji Žverinycia.
Neliko tu, kuriems rupejo grožis, – miestelis pamažu eme nykti, visur papilkejo, tarsi apsineše dulkemis, o gražioji musu aikšte tapo paprasciausia prekyviete. Taigi reikejo kažko imtis, o svarbiausia – surasti tinkama vieta prekyvietei. Bet velgi – vietos gyventojai jau buvo priprate nuo pat ryto per savo busto langa matyti devetais rubais prekiaujanciuosius. Ne be reikalo sakoma, kad iprotis blogiau už prigimti. Ilgokai tiek gyventojams, tiek prekiautojams teko irodineti, kad ir naujoji vieta šalia gaisrines visai nebloga. Dabar prekybai suradus tinkamas patalpas, miestelio ir artimiausiu kaimu šeimininkes žada atnešti parduoti ir kiaušiniu, ir grietines, ir daržoviu.
O aikšte, ypac užlopius didžiausias asfalto skyles, tapo šviesesne, tvarkingesne. Praejusia vasara jau ir geliu žydejo, o idomiausia tai, kad net vietos girtuokliai ju nenuniokojo.
– Paminejot girtuoklius. Ar didelio vargo su jais turite?
– Noreciau pabaigti kalba apie aikšte. Pati aikšte priklauso kelininkams, o seniunijai – tik privažiavimai. Kol kas didelio kelininku entuziazmo del šios „nuosavybes“ nematyti. Beje, išgriuvusiems šaligatviams remontuoti iš niekur negauname ne lito. Dar yra rupesciu del jusu jau paminetu apgriuvusiu namu. Reikalas tas, kad jie turi savo šeimininkus, kurie net del menko fasadines dalies remonto i jokias kalbas su seniunija nesileidžia, o musu visi jiems siunciami raštai dingsta kaip i vandeni. Taigi graži ir gyvybinga aikšte – dar tik svajonese.
O girtuokliu yra tiek, kiek ir visur: nei daugiau, nei mažiau. Ir nuolatines savo vietas turi, ir tam tikro gyvenimo ritmo laikosi, nes kitaip jie jau negali.
– Alsedžiuose gyvena daug gražiai savo sodybas besitvarkanciu gyventoju. Yra ir idomiu žmoniu. Ar su visais lengvai randate bendra kalba?
– Gyvena daug darbšciu ir tvarkingu šeimu. Visada bendra kalba randame su bendruomenes pirmininke Vanda Balandiene, aktyvus vietos bažnycios klebonas Gediminas Norvilas, mokytojai, medikai. Taciau dauguma alsediškiu – neaktyvus. Štai musu kulturos darbuotojas surenge gražia Motinos dienos paminejimo švente. Atvyko didelis burys saviveiklininku net iš Žemaiciu Kalvarijos, taciau šventeje dalyvavo tik keturios alsediškes motinos.
Neseniai bandeme sukviesti miestelio gyventoju susirinkima ir kartu visi aptarti miestelio reikalus, norejome išgirsti patarimu, pasiulymu. Ir velgi susirinko tik burelis paciu aktyviausiu gyventoju.
– Ko gero, išjudinti žmones visur nelengva. Štai pakritikuoti kitus, kad niekas nieko neveikia, dauguma megstame, o kai reikia patiems ka nors nuveikti, atsiranda savu reikalu.
– Pastebejome, kad, pakvietus pakeliauti, megeju atsiranda. Štai surengeme ekskursija i Druskininkus, lankemes Kauno muzikinio teatro spektaklyje. Važiuojanciuju tikrai netruko.
Visada daug žmoniu buna tradicineje miestelio šventeje, pradejome kviesti žmones i vakarones, sueigas. Kartais susirenka daugiau, kartais – mažiau. Manau, budami kartu, žmones labiau vienas kita supranta, buryje lengviau ir nelaimes išgyventi.
– Rodos, pradžia nebloga. Tikriausiai ir problemu netruksta, kurias vienai seniunijai spresti sunku?
– Didžiausia problema – gatves, keliai, ju remontas ir priežiura. Iš mums skirtu lešu tik didžiausias skyles užkamšome. Truksta lešu net šiukšliu dežems isigyti.
Kitas dalykas – apleisti seni pastatai. Ju, ko gero, taip pat yra kiekvienoje seniunijoje. Dar viena sprendžiama ir neišsprendžiama problema – vandentiekis bei nuotekos. Butina sutvarkyti miestelio želdinius, išpjauti, išgeneti senuosius medžius, irengti žolynus, gelynus.
Yra ir daugiau nuveikti reikalingu darbu. Taciau viskam reikia laiko, o svarbiausia – pinigu.
