Vieštovėnuose gyvenanti Alfredo ir Jūratės Prašukų šeima – prisiekę automobilių ralio mėgėjai. Buvusio profesionalaus lenktynininko Alfredo dukra Skaistė jau žino, ką reiškia mašinų gausmas trasoje: ne kartą jos pavardė skambėjo tarp įvairių čempionatų prizininkų. Įdomu tai, kad Skaistei – tik trylika metų, dar įdomiau, kad šiame sporte ji „sukasi“ nuo šešerių metų! Neįtikėtina, kad smulki mergaitė drąsiai varžosi su bendraamžiais berniukais, o neretai trasoje jiems tenka ją vytis. Kulių gimnazijos septintokės sėkmę liudija kelios dešimtys taurių iš įvairių čempionatų.
Skaitytojų dėmesiui – pokalbis su Skaiste.
– Skaiste, kaip ir kada automobilių sportas atsirado tavo gyvenime?
– Automobilių sportas mano gyvenime atsirado nuo pat mažų dienų. Domėtis tuo labiausiai paskatino tėtis Alfredas, kuris užsiėmė profesionaliu automobilių sportu. Taip pat į šią sporto šaką mane pastūmėjo matyti pusbrolio Egidijaus pasirodymai trasoje – jis yra tapęs Lietuvos jaunių autokroso čempionu. Manau, kad būtent dėl šių pavyzdžių intensyviai įsitraukiau į tą veiklą.
Regėdami mano susižavėjimą automobilių sportu, tėvai nupirko akumuliatorinį keturratį, kai man buvo pustrečių metų. O kiek vėliau, jau perkopusi ketverius metus, gavau motorinį keturratį. Su juo patirtus nuotykius atsimenu dar iki šiol.
Mano profesionalės karjera prasidėjo nuo šešerių metų, kai tėvai padovanojo lenktyninį „Beta Buggy“, su kuriuo ėmiau dalyvauti varžybose autokroso trasoje. Vėliau minėtąją motorinę priemonę pakeitė galingesnis tos pačios klasės „Beta Buggy“. Juo lenktyniavau ketverius metus.
Praėjusių metų sezoną, kai sukako dvylika metų, pradėjau lenktyniauti „Junior 1000“ klasėje su sportiniu automobiliu „Toyota Yaris“. Dalyvavau penkeriose autokroso ir trejose ralio kroso varžybose. Turėjau penkis varžovus ir sezono pabaigoje džiaugiausi penktąja vieta autokroso čempionato ir trečiąja vieta ralio kroso čempionato įskaitoje.
– Kiek tau buvo metų, kai pirmą kartą užlipai ant nugalėtojų pakylos?
– Nepamenu tikslios datos, nors puikiai atsimenu tuo metu užplūdusias emocijas. Pavarčius fotografijas, atrodo, kad tai buvo 2013 metų vasaros pabaiga Vilkyčių trasoje.
– Kokie šiandien yra tavo didžiausi pasiekimai?
– Manau, kad autokroso rezultatus vertinti galiu tik praėjusio sezono, kai iš motorinio „Beta Buggy“ persėdau į tikrą sportinį automobilį. Tad labiausiai džiaugiuosi trečiąja vieta 2019 m. Lietuvos automobilių ralio kroso čempionato „Junior 1000“ klasėje.
– Kur ir kaip tu treniruojiesi? Kokia trasa yra tavo mėgstamiausia?
– Dažniausiai savo įgūdžius lavinu kartingų trasoje, taip pat retkarčiais Plungės autokroso trasoje. Per varžybas atstovauju Marijampolės autokroso klubui. Treniruotis man padeda ir patarimų duoda nemenkos patirties turintys pusbrolis Egidijus ir tėtis.
Kalbėdama apie trasas, nenorėčiau išskirti nė vienos pagal patikimą, nes visos yra tos pačios paskirties, bet ir labai skirtingos. Kiekvienoje trasoje įgaunu naujos ir naudingos patirties.
– Ką atsakytum tiems, kurie sako, kad automobilių sportas – ne mergaičių reikalas?
– Niekada nelaikiau savęs ypatingesne už tuo pačiu sportu užsiimančius berniukus, tad nemanau, kad šis skirstymas iš viso yra galimas. Nors kartais tenka sulaukti tokių komentarų iš įvairių žmonių, niekuomet negalvojau, kaip turėčiau į juos sureaguoti, dažniausiai nieko neatsakau ir tiesiog šypteliu.
– Ką tau pačiai reiškia toks ekstremalus laisvalaikis, ką jis tau duoda?
– Šiuo metu iš šio sporto, kurio nepavadinčiau laisvalaikiu, gaunu daug skirtingų emocijų, tarp jų – malonaus greičio pojūčio, azarto. Tačiau jau ir dabar suprantu, kad ši patirtis man pravers ateityje – mokant priimti sprendimus kritinėmis situacijomis, sugebant priimti tiek laimėjimą, tiek pralaimėjimą.
– Šis sportas neatsiejamas nuo pavojaus. Esi patyrusi kokių traumų? Ar po jų nebaisu vėl sėsti prie vairo?
– Patyriau vieną traumą Latvijoje. Ten važiavau su „Beta Buggy“. Per kvalifikacinį važiavimą verčiausi keletą kartų ir nestipriai susižalojau ranką. Tada tikrai jaučiausi neįprastai, tačiau padedama artimųjų įveikiau stresą ir po apsilankymo greitosios medicinos pagalbos automobilyje, kur sutvarstė ranką, įveikiau finalinį tų varžybų etapą. Manau, kad laikantis visų reikalavimų šis sportas yra gana saugus, nors ir tenka jausti įvairių baimių prieš sėdant į automobilį. Tačiau pajudėjus nuo starto linijos emocijas tenka patraukti į šalį ir koncentruotis į tikslą.
– Kaip tavo šeima, draugai vertina tokį pomėgį?
– Tikiu, kad anksčiau artimieji labai išgyveno ir kritiškai žiūrėjo į šią sporto šaką. Dabar jau visi yra pripratę ir sulaukiu didžiulio palaikymo tiek iš šeimos, tiek iš draugų.
– Kas yra tavo didieji palaikytojai? Reikia manyti, kad automobilių sportas – gana nemažai išlaidų reikalaujantis užsiėmimas.
– Mano didžiausi palaikytojai – šeimos nariai. Daugelis sporto šakų yra ganėtinai brangios, tad ši taip pat ne išimtis.
– Kuo dar, be autokroso, užsiimi? Ar lankai kitus būrelius?
– Esu lankiusi įvairių būrelių. Didžiąją laiko dalį užimdavo sportiniai šokiai. Jų mokiausi ir dalyvavau varžybose trejus metus. Dabar lankau šaulių būrelį, bet labiausiai koncentruojuosi į automobilių sportą.
– Kokie tavo šiųmečiai planai dėl automobilių sporto?
– Mano planai – toliau eiti tuo pačiu keliu ir siekti geriausių automobilių sporto rezultatų. Tačiau dėl šiuo metu esamos situacijos šalyje ir visame pasaulyje šių metų planai vis dar neaiškūs.
– Kaip įsivaizduoji save ateityje? Ar joje yra vietos automobilių sportui?
– Labai sunku įsivaizduoti save ateityje, nes noriu dar išbandyti labai skirtingą ir, mano manymu, naudingą veiklą. Vis dėlto tikiu, kad automobilių sportas mano gyvenime visada išliks daugiau ar mažiau svarbus.
– Ačiū už pokalbį.
