Rugpjūčio 16-ąją Bažnyčia minėjo Šv. Roką, gyvenusį XIII-XIV a. Jis išdalijo savo turtus vargšams, o pats tapo piligrimu, savo gyvenimą paskirdamas ligoniams, sirgusiems maru, slaugyti. Pasak legendų, šis šventasis turėjęs stebuklingą gydomąją galią. Pats taip pat buvęs užsikrėtęs maru, tačiau išgijęs. Šv. Roko kultas labiausiai paplito XIV a. Jis buvo populiarus ir vėliau, ypač siaučiant maro epidemijoms.
Lietuvoje per Šv. Roką mūsų senoliai švęsdavo pjūties pabaigą ir naujos sėjos pradžią – buvo sėjami žiemkenčiai. Kadangi šis šventasis laikomas ligonių globėju, žmonės prie namų skaptuodavo jo skulptūras, tikėdami, kad Šv. Rokas apsaugos juos nuo ligų. Šventasis Rokas vaizduojamas kaip keliautojas – su lazda ir kelionmaišiu. Šalia jo kartais stovi šuo, laikantis nasruose duonos kepalą. Tikima, kad Rokas turėjęs šunį, kuris jį nusilpusį pamaitino ir taip išgelbėjo nuo bado.
Prisimindami šventąjį Roką, siūlome puslapio skaitytojams kun. br. Sauliaus Bytauto OFM straipsnį apie šio šventojo vardu pasivadinusią rokitų vienuoliją, veikusią tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir apie Kęstaičių bažnyčios gynėjus, kurių narsa ir tvirtas tikėjimas kviečia kiekvieną iš mūsų permąstyti savo, kaip krikščionio, pašaukimą.