Ar pavasaris, ar artėjančios Velykos čia kaltos, bet pastebiu, kad niūrių atspalvių nuotaikas vis dažniau keičia skaidresnės – turbūt daugeliui mūsų jau norisi tą nerimą ir įtampą stumtelėti bent kiek į šoną ir žvilgsnį nukreipti į ten, kur randasi kažkas šviesesnio nei tas baimę sėjantis užkratas.
O priežasčių džiaugtis yra. Ir ne viena. Ir toli ieškoti nereikia. Vien jau bundanti gamta ką su mumis daro! Dūšią dainuoti verčia tie šilti saulės spinduliai, skaisti dangaus žydruma, plyštantys medžių pumpurai, pamiškėse pabirę plukių ar po langais nuotaikingai gelsvuojantys narcizų žiedai. O kur dar paukščiai, jų giesmės… Tad ir džiaukimės – pro langą, balkoną, išėję kieman. Kaip ir sakiau – toli ieškoti nereikia.
Kad nusišypsotum, kartais užtenka… išeiti į laiptinę. Ir kaip nesišypsosi ant palangės pamatęs dėžutę su baltutėlaitėmis kažkurios kaimynės rankų pasiūtomis veido kaukėmis. Už ačiū. Ir dar palinkėjimas – visiems mums būti sveikiems. Argi ne džiaugsmas? Argi ne bendruomeniškumo ir geradarystės pavyzdys? Aš kaukės neėmiau – turiu, bet už visus kaimynus noriu kuo nuoširdžiausiai ištarti „ačiū“. Už rūpestį. Nes iš tikrųjų galėjote juk ramiai žiūrėti televizorių ar dairytis pro langą, bet ne – Jūs sėdot prie siuvamosios. Ir visus mus nudžiuginote. Išties smagu, kad grėsmės akivaizdoje mūsų gerumas ir vieningumas, o ne priešiškumas ryškėja.
Geros nuotaikos nestokoja ir feisbukas su savo iššūkiais: įkelk vaikystės nuotrauką, prisimink jaunystę, džiaukis motinyste, sugrįžk į vasarą… Ne vienas iš mūsų tuos mažyčius iššūkius priėmėme – kuitėmės po senus albumus, ieškojome praeities ir vertėme ją dabartimi. Prisimindami ir džiaugdamiesi tuo, kuo kažkada gyvenome, ką patyrėme. O jei dar ir vaikus į tas prisiminimų paieškas įtraukėme… Tai ne tik tylių sentimentų, bet ir garsaus kvatojimo buvo – iš anų laikų šukuosenų, madų, manierų…
Sakot, nėra čia kuo džiaugtis? Sakot, liūdnos bus Velykos be vaikų, anūkų? Sakot, Veryga kaltas, kad visi lyg įkalinti jaučiamės? Visada laikausi nuostatos: viskas priklauso nuo mūsų požiūrio. Žiūrėsim ir vertinsim pozityviai – taip ir bus. Ir Velykos – ne liūdnos, o kitokios. Su galimybe margučius sudaužti ne tiesiogiai, o telefono ar kompiuterio ekrane, iš kurio šypsosi Jūsų artimasis. Esate kada bandę švęsti nuotoliniu būdu? Ne? Vadinasi, bus pirmas kartas. Ir Jūs ne išskirtinis – visiems mums tai bus pirmas kartas.
Raginu nusiteikti taip: tai laikina ir tai praeis. Pabūsime nesusitikę, neapsikabinę, nepasibučiavę. Tiesiog tokios šių Velykų taisyklės. Ir tai – jokia ne tragedija. Tik kitaip, netradiciškai. Ir kad kito artumą visu stiprumu galėtume pajausti, kai grėsmės pėdsakai jau bus atšalę.
Smagių Jums KITOKIŲ Velykų, mieli skaitytojai!
