Tęsinys. Pradžia 2019 m. spalio 8 d.
„Plungė“ tęsia vienos žymiausių kraštiečių, Plungėje gimusios ir augusios Giedrės Kaukaitės prisiminimų ciklą. Lietuvos dainininkė, operos solistė, pedagogė, profesorė, lietuvių kompozitorių vokalinės muzikos Lietuvoje ir užsienyje atlikėja ir propaguotoja – taip apibūdinama Plungės garbės pilietė G. Kaukaitė. Taigi pažinkime ją iš arčiau.
– – – – – – – – – – – – –
Su niekuo nepalyginamas buvo galėjimas prisiglausti prie Mamos krūtinės, skruostu pajusti flanelinio audinio švelnumą, išgirsti jos širdies plakimą ir šiurkštoką kvėpavimą.
Taip išbūti galėjau kažin kiek, jei ne keistai krūtinėje rezonuojantis Mamos balsas: „Giedrelė, vo ka mėrso, kōn tavėi palėkso?“ „Tōn užuolaida nu skrīnės vėršaus.“ „Gerā“, – sutinka Mama. „Jė, alė kumet da temėrsi…“ – tęsiu nusivylusi. „Jau šėn žėima kažėn a beišbūso“, – nebe pirmą sykį pasiguodžia Mama ir toliau glosto man galvą, švelniai pakutendama už ausies…
„Tōn užuolaida“ – baltą pirktinį audeklą, išmargintą skaisčiai mėlynom vosilkom, – žaliosios skrynios paviršiuje pamatau kiekvieną sykį, kai ateina kuri nors sesuo iš Videikių. Toji užuolaida man seniai tapo neišsenkamų, dosniai dalinamų žaliosios skrynios gėrybių ženklu, žadančiu slėpiningai džiugią dovanos akimirką.
Labiausiai Mama myli seserį Stasę. Atsidėkodama už dovanas iš kaimo – smetonos puslitrį, sūrį su kmynais, kartais avieną, kartais tvirtai ir dailiai iš karklų nupintą krepšį – krežį – Mama sodina seserį prie stalo, vaišina, jiedvi ilgai šnekasi apie kitus brolius ir seseris. Prisimena mamūnėlę ir papūnėlį. „Papūnielis mėrės, mamūnelė mėrusi, Ėgnė mėrės, Petros mėrės…“ Iš didelės jų šeimos kasmet kuris nors miršta, mes einam su Mama į laidotuves ir fotografuojamės prie velionio karsto ties įėjimu į bažnyčią. Apie mirusius seserys kalbasi oriai, be verkavimo, be dūsavimų: „Vo kōn padarīsi.“ „Veiziek, iš vėinioulėkas besau tik vedvė ė dar ta Agnieška“, – sako Stasė. „Tōn Agnieška“ seserys švelniai apkalba: „Ana vėsumet atsivėipusi ė ba pruota drūkta, ligu veliuorība.“ Ir abidvi juokiasi, prisiminusios, kad pamiršo dar vieną seserį, tai – Petronė, ji gyvena Kretingoj.
Paskui Mama keliasi, eina link žaliosios skrynios, dideliu raktu ją atrakina, skrynios dangtį paremia kočėlu ir nustumia į šoną „tōn užuolaida“. Ja Mama užkloja viską, ką turi savo: daugybę jaunystės audinių, įkapes, daug savo ir Papos naujų naktinių marškinių, jos pačios siūtų, iš Vilniaus dovanų atvežtas skareles, o atskiram mediniame skyrelyje – ir dešimtys jos pačios apmegztų nosinių.
Mano mažutė smulkutė Mama tarsi prapuola didelėj skrynioj. „No, juk rēk bikōn doutė“, – sako. „Ēk ēk, kam če rēk“, – nusiduoda Stasė ir, nusukusi akis į langą, laukia.
Atsisveikindamos seserys apsikabina, bučiuojasi, ir man taip gera į jas žiūrėti.
– – – – – – – – – – – –
Namų galva – bočius, Papa vadinamas. Jis aukštas, tvirtas, kiek siaurų, nuolaidžių pečių – sunkaus darbo nedirbęs. Gimęs pereito šimtmečio pabaigoje, savo karjerą pradėjo kunigaikštienės M. Oginskienės rūmų koplyčios patarnautoju. Per savo ilgą amžių patyręs visų mūsų kraštui tekusių perversmų naštą, jis buvo nepatiklus, nekalbus, pasikliaujantis tik savim, šykštus meilesnio žodžio, į akis nežiūrintis. Atrodė, kad jį nuolat slegia kažkoks rūpestis, ir tas rūpestis yra daug svarbesnis už mudvi su Mama.
Keliasi Papa baisiausiai anksti ir dar tamsoj išeina į raudoną, didelę ir šaltą bažnyčią. Ten velkasi baltą kamžą, rengia storą kleboną, uždega žvakes, skambina mišioms. Vidurdienį pareina pietų, valgo tylėdamas, akių nepakeldamas, ant lėkštės užsikvempęs. Paskui prigula gerojoj troboj ant sofos, skaitydamas laikraštį užsnūsta ir, tuo pačiu laikraščiu užsidengęs, numiega pokaičio. Pratisu garsu žiovaudamas atsibunda ir vėl išeina į bažnyčią. Begrįš tik po vakarinių mišių.
Papa jaučiasi svarbus – vis bažnyčioj, greta kunigų, visų matomas, pagarbiai vadinamas Plungės zakristijonu. Niekaip negali pamiršti, jog ir „pats kunigaikštis“ jį praleisdavęs tarpdury pirma savęs, kai jis, dar visai piemengalis, vilkėjo baltą kamžą.
Kartais per šventes pas mus į svečius ateina keli Plungės kunigai ir klebonas. Vaišes tuomet ruošia Kostė su Karolina. Mama sako: „Ne, ne, aš jau tatā neatsivuožėju.“
Keistai man atrodo šeimininkių ruošiama silkė: pailgo indo, palmisku vadinamo, pakraštyje supjaustyta nedideliais gabalėliais silkė, o greta pridėta labai žalių svogūnų laiškų ir labai daug grietinės. Slaptai paragauju – silkė ne tokia kaip Mamos ant anglių skrudinta, bet skani.
Atėję svečiai susėda gerojoj troboj prie apskrito stalo po fikusu. Papa sėdi kartu su jais. Mama nesėda. Ji išeigine suknele apsivilkus, išeiginę skarelę apsigobus, stovi pravirų durų staktos atsirėmus ir žiūri.
Ir aš nesėdu. Man labai smalsu, kodėl kunigų drabužiai yra su tiek daug sagučių. Palindusi po stalu pradedu sagutes skaičiuoti nuo apačios. Beskaičiuodama užsikariu kuriam nors kunigui ant kelių. Niekas nepyksta, visi juokiasi. Svečiai paprašo manęs deklamuoti arba dainuoti. Viską deklamuoju ir dainuoju, viską, ką tik moku. Paskui vėl neriu į pastalę ir šaukiu: „Pliauškinkit, pliauškinkit!“ Svečiai ploja ir toliau vaišinasi. Klebonas geria alų su žaliais kiaušiniais – kula vis po du į kiekvieną bokalą. Man atrodo, kad jis tų kiaušinių išgeria labai daug. Klebonas yra mikčius – kalbėdamas dabar vis mikčioja. Bet kai sako pamokslą – visai nemikčioja, kalba gražiai, kaip giedodamas.
Žiemą Papa kalėdoja. Mama laukia jo grįžtant kartais iki pat vidurnakčio, kol parvažiuos iš kokių Alksnėnų ar Pakutuvėnų. Papa grįžta linksmas, pavaišintas ir saujomis traukia iš visų kišenių popierinių banknotų gniūžtes – po rublį, po tris, po penkis. Po dešimt – mažai. Traukia ir meta ant apskritojo stalo į krūvą. Mama tuo tarpu nuleidžia popierines gofruotas užuolaidas ant langų. Papa atsirakina savo juodosios komodos viršutinį stalčių, išsiima knygą, kuri vadinasi „Pajemos“, ir mes sėdame skaičiuoti pinigų. Man leidžiama banknotus lyginti ir dėlioti į krūveles. Mama nesėda, ji stovi prie stalo rankas sukryžiavusi, kaip koks žaidimo makleris. Papa, paseilėjęs pirštus, skaičiuoja rublius ir užrašo į knygą. Man atrodo, kad Papai labai patinka skaičiuoti, dėl to sušunku: „Vo kėik daug piningūm!“ Papa beveik springsta juoku: „Ciko, Morta išgėrs…“ Morta tikrai gali išgirsti, nes dabar jau gyvena už sienos, persikėlusi su Kaze iš savo buvusio kambarėlio po tvartais. Bet matau, kad Papa mane tildo ne rimtai, todėl surinku dar garsiau: „Vo jezusmarėjė, kėik daug piningūm!“ Papa pameta skaičių, jis beveik garsiai kvatoja, ir mes pradedam iš naujo.
Kai su Mama ruošiamės į turgų, Papa pinigų duoti nenori. Jam gaila. Paskui nebeapsikentęs iš savo juodosios komodos stalčiaus atskaičiuoja keletą banknotų ir sviedžia ant stalo. „Še, sujiesk…“ – sako pro sukąstus dantis. Mama nepyksta, ji pripratus. Žino, kad kai pareisim iš turgaus ir duosim paragauti, ar skani smetona, jis ragaus ir sakys – skani. Ir silkės, ant anglių skrudintos, su bulvėm kirs.
Ne dažnai, bet kartais, kai Papa būna linksmesnis, gerojoj troboj prie krosnies, kur daugiau vietos, mudu šokame „Noriu miego, saldaus miego“. Plojame delnais ir, surėmę juos, einame ratu į vieną, paskui į kitą pusę. Kartais Papa dainuoja. Tai būna labai retai. Mylima jo daina – „Bieg opelė vingordama“. Mane juokina priedainis „no ko to, ta dra lia lia, no ko to, ta dra lia lia“.
Papa vakarais ieško „Amerikos balso“. Radijas ūžia ir šnypščia, bet, priglaudęs ausį prie pat aparato, Papa kažką nugirsta. Kai Mamytė atvažiuoja, jiedu kartais kalbasi apie Liudvį, Mamytės brolį. Nežinia, kur jis yra. Kažkas sakėsi matęs karo pabaigoj Liudvį įšokus į jau važiuojantį sunkvežimį. Ir daugiau jokios žinios.
