Gegužės 15-ąją gražų 55 metų jubiliejų minėjo plungiškis vytelių pynėjas Vytaras Gedvilas. Tad užsukome susipažinti su tautodailininku ir jo kuriamu menu. Kaip pats sakė, pynimu užsiima jau beveik pusę savo gyvenimo.
Pagal specialybę – tik pusmetį
Kretingoje gimęs V. Gedvilas į Plungę su tėvais ir seserimi parsikraustė 1971-aisiais, kai jo tėtis gavo darbą ką tik pastatytoje dirbtinės odos gamykloje.
Vilniaus Gedimino technikos universitete Vytaras įgijo transporto inžinieriaus specialybę, bet, kaip pats juokavo, pagal ją dirbo gal kokį pusmetį. Pareigos buvo skambiu pavadinimu – technikos direktorius. Vėliau teko dirbti ir šaltkalviu, ir suvirintoju, ir statybininku. „Pynimas buvo papildoma veikla“, – sakė pašnekovas.
Atmintyje – krepšelis uogoms
Tad kaip ir iš kur gimė meilė šiam amatui? „Pinti dirbiniai man patiko nuo mažų dienų. Vaikystėje esu turėjęs tokį krepšelį uogavimui. Nepamenu, kas jį nupynė – juk anksčiau žmonės daugmaž mokėdavo viską pasidaryti: ir šaukštą išsidroždavo, ir krepšį nusipindavo. Pačiam vaikystėje pinti neteko. Sakyčiau, net minčių tokių nebuvo, kad kada nors tuo užsiimsiu“, – kalbėjo V. Gedvilas.
Pinti buvo malonu
Anot Vytaro, imtis pynimo paskatino gyvenimas. „Kai Lietuva iškovojo laisvę, pradėjo trūkti darbų. Tuo metu dirbau statybos organizacijoje, sumažėjo objektų. Ir taip pasitaikė, kad iš pažįstamų kažkas pasakė, jog Plungėje yra įmonė, kuri renka žmones, norinčius užsiimti pynimu. Juos apmoko ir jie gali ten darbuotis“, – savo kelią link tautodailininko ir pynimo meistro atskleidė V. Gedvilas.
Vyro mokytojas buvo jaunesnis amžiumi Simonas Žilinskas. Visų pirma teko išmokti pasidaryti gaminio dugną, paskui – pritvirtinimą prie formos, o tada – šonų visokiausių užlankstymų pynimas. Pirmas savarankiškai nupintas V. Gedvilo daiktas – krepšelis.
Mokytis pinti susirinko apie 30 žmonių, bet ne visi užsikabino. „Kadangi patiko pinti dirbiniai, tai ir juos daryti buvo malonu. Apskritai viskas, ką darau gyvenime, man patinka. Pasiilgstu ir suvirinimo, jei tik yra proga, mielai imuosi. Ir su medžiu ką nors veikti patinka“, – pasakojo tautodailininkas.
Arčiausiai širdies – krepšiai
Kiekvienas kūrėjas turi savo mėgstamą techniką. V. Gedvilas teigė, kad jam labiausiai patinka pinti krepšelius. Nesibodi pinti ir kokią dėžę įvairiems daiktams sudėti. Krepšelius tautodailininkas dažniausiai pina klasikinius, bet padaro ir savotiškesnių. „Jei norisi ko nors meniškesnio, įdomesnio parodai, įpinu ar iš jūros pagaliuką nuskalautą, ar šiaip kokią šakelę gražesnę. Kartais ir kokį dekoratyvinį dirbinį padarau: laivelį ar žuvį. Į visus tuos dekoratyvinius darbelius savo kūrybiškumą įdedi, jie skirti labiau sugebėjimams parodyti. Jei nori užsidirbti, pini tai, kas einamiausia. O puošmenai skirtas gaminys turi laukti savo pirkėjo“, – kalbėjo pašnekovas.
Be krepšių, V. Gedvilui yra tekę pinti baldų: kėdžių, staliuką, fotelių ir kušetę. Aišku, tai buvo užsakymas. „Kitaip tokių gaminių pinti ir negali. Jei jų iškart nerealizuosi, per laiką transportuojami jie apsitrina, apsimaigo, jiems laikyti reikia daugiau vietos“, – paaiškino vyras.
Ko gero, ne vienas plungiškis, lankęsis Plungės miesto šventėje, Kaziuko mugėje ar Jūros šventėje Klaipėdoje, savo namuose turi mūsų tautodailininko pintų padėklų, lėkščių, skalbinių dėžių. Kaip pats kūrėjas sako, ir naudojimui, ir pasižiūrėjimui.
Smalsavome, ar bent įsivaizduoja, kiek per visą laiką nupynė krepšių. „Kažkada buvau pagalvojęs, kad reikia skaičiuoti, bet… Jei teoriškai, tai pynėjas per metus supina apie 100 000 vytelių, iš jų išeina apie 700 vidutinio dydžio krepšių“, –
bandė skaičiuoti menininkas.
Stoti į Plungės tautodailininkų gretas V. Gedvilą 2001 metais paragino kaimynas Kęstutis. Nuo tada menininkas yra surengęs dvi personalines kūrybos parodas. Abi jos vyko Platelių dvaro svirne. Kiekvienais metais naujausius kūrybos vaisius demonstruoja kartu su kitais Plungės tautodailininkais ataskaitinėse parodose. Jo darbų yra matę ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Be to, tautodailininkas veda seminarus. Stovyklose norinčius vaikus pamoko, Miesto šventės dalyviams pademonstruoja pynimo pradžiamokslį. Vyras neslėpė, kad sau pamainos neaugina ir atskiriems mokymams kol kas neturėtų laiko. „Bet jei atsirastų tikrai tuo susidomėjęs, mielai pamokyčiau, kai pats pinčiau“, – sakė Vytaras.
Žilvičių ir pats užsiaugina
V. Gedvilas pina iš žilvičio vytelių su žieve ir be žievės. Vyteles su pašalinta žieve jis perka, o krepšiams ir kitiems dirbiniams iš neluptų vytelių žilvičius augina pats. „Galima vyteles nulupti ir pačiam, bet tai jau ilgas darbas. Kam man tas vargas? Mėnesį šalinsiu žievę, per savaitę supinsiu… Ar verta? Geriau nuvažiuoju ir nusiperku“, –
dėstė vyras.
Vyteles su žieve pasiruošia pats. Žiemą nupjauna, išdžiovina. Prieš pindamas karštame vandenį pamirko, kad vytelės lankstumo įgautų. „Galima pinti ir iš žalių vytelių, bet tada jos linkusios atsitiesti, reikia daugiau jėgos įdėti. Be to, išdžiūvęs gaminys įgauna laisvumą“, – pasakojo V. Gedvilas.
Būna, kad menininkai turi kūrinį, kurio niekam nepadovanos, neparduos, tad paklausėme pynėjo, ar jo namuose yra toks dirbinys. „Neturiu sentimentų, kad būtinai kažkam turi likti. Po manęs, kaip kas norės, taip ir padarys. Jei kas nors vertins ir norės kaip prisiminimą pasilikti, pasiliks. Kas nenorės, kam nors atiduos ar per kaminą paleis. Aišku, kiekvienas gaminys yra mielas, juk paties rankomis darytas, bet atiduodamas ar parduodamas nesigailiu. Daiktas turi būti naudojamas“, – dėstė pašnekovas.
Vyras neslėpė pastaruoju metu pynimą šiek tiek apleidęs, nes namuose ir kitų darbų pakanka. Ir čia pat pridūrė, jog niekada nesigailėjo išmokęs tokio amato. „Nesigailiu pradėjęs. Didžiausiai bėdai esant duonai užsidirbsiu. Ir šiaip bet kokį amatą mokėdamas duonos turėsi“, – atsisveikindamas sakė V. Gedvilas.
