Žemaičių dailės muziejus, dėl karantino ir atliekamų renovacijos darbų negalėdamas priimti lankytojų, parengė ir savo interneto svetainėje paskelbė virtualią pažintį su kraštiečiais, savo veikla prisidėjusiais prie istorijos, kraštotyros, muziejininkystės puoselėjimo. Medžiaga, kurią surinko ir paruošė šios įstaigos direktoriaus pavaduotoja istorikė dr. Jolanta Skurdauskienė, galima sakyti, proginė – gegužę minima Tarptautinė muziejų diena. Žemaičių dailės muziejui sutikus, ir „Plungės“ skaitytojams – apie nepamirštus plungiškius muziejininkus.
LEONAS KUMŠLYTIS (1900–1940)
Savanoris, kūrėjas, Plungės valsčiaus viršaitis, entuziastas kolekcininkas, kraštotyrininkas.
Kaip savanoris buvo gavęs žemės Gandingoje, turėjo ūkį. Rinko senienas, aprašinėjo Plungės valsčiaus piliakalnius. Apie 1934 m. valsčiaus administracijos pastate (Birutės g.) buvo įkūręs Plungės krašto senienų muziejų. Buvo Plungės muziejaus fondų saugotojas. Rašė straipsnius apie Plungės archeologijos paminklus, skelbė juos „Šiaulių metraštyje“ ir leidinyje „Gimtasis kraštas“.
L. Kumšlyčiui mirus Pranas Genys pervežė eksponatus į Telšių muziejų „Alka“. Palaidotas Plungės senosiose kapinėse.
JUOZAS MICKEVIČIUS
(1900–1989)
Lietuvos pedagogas, kraštotyrininkas, muziejininkas, Kretingos muziejaus direktorius, Kretingos rajono garbės pilietis.
Gimė 1900 m. rugpjūčio 27 d. bajoro Petro Povilo Mickevičiaus ir Onos Každailaitės šeimoje, Platelių valsčiaus Mačiūkių kaimo Pamedžių vienkiemyje.
Dar vaikystėje susidomėjo gimtinės senove. Besimokydamas Plungės gimnazijoje pradėjo rašyti kraštotyros rašinius, rinkti duomenis apie Platelių apylinkių kultūros paminklus. Dalį surinktos medžiagos išsiuntė archeologui, populiarių knygų apie Lietuvos praeitį autoriui Petrui Tarasenkai, kuris, skatindamas jį toliau tęsti pradėtus darbus, dovanojo savo knygą „Gimtoji senovė“ su autografu. Keletą jo rašinių apie Platelių pilį, Mikytų alkakalnį ir Kruopių Pūkštos kalną 1926–1927 m. išspausdino Šaulių sąjungos leidinys „Trimitas“. Taip pat jis rinko tautosaką. Petro Rusecko knygoje „Baudžiava“ buvo paskelbtos J. Mickevičiaus užrašytos dainos apie baudžiavos laikus.
Baigęs gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame studijavo istoriją, toliau rinko tautosaką. Rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius jį paragino 1933 m. žurnale „Mūsų tautosaka“ (Nr. 7) paskelbti pirmąjį mokslinį straipsnį apie žemaičių vestuves.
Po studijų universitete mokytojavo Šilalės ir Laukuvos gimnazijose, skatino moksleivius rinkti archeologines senienas, pagal jo parengtą anketą (klausimų lapą) aprašinėti gimtinės kultūros paminklus.
Karo metais dėstė Telšių kunigų seminarijoje. 1945 m. įsidarbino Telšių muziejuje, tačiau netrukus buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Grįžęs iš tremties, brandžiausius ir kūrybingiausius savo gyvenimo metus paskyrė Kretingos muziejui. Nuo 1956 m. – šio muziejaus vyr. mokslinis bendradarbis.
Nuo 1957 m. pradėjo rengti nuolatines muziejaus išvykas ir ekspedicijas naujiems eksponatams rinkti. Jų metu pagrindinį dėmesį skyrė kultūros paminklų paieškai ir tyrinėjimui.
1960–1975 m. dirbo Kretingos muziejaus direktoriumi. Baigęs karjerą apsigyveno Šarnelėje netoli Žemaičių Kalvarijos. Čia toliau rinko kraštotyrinę ir etnografinę medžiagą. Svajojo įkurti Arklio muziejų, tačiau nebespėjo to padaryti.
J. Mickevičius sudarė istorijos, archeologijos ir dalies architektūros paminklų pasus, aprašė mažosios liaudies architektūros ir dailės paminklus, užrašė pasakojimus, padavimus ir legendas apie piliakalnius, kapinynus, kapinaites, mitologinius akmenis. Pagal jo surinktą medžiagą buvo sudaryti Kretingos rajono, dalies Plungės, Skuodo rajonų ir Palangos miesto kultūros paminklų sąrašai.
Be prieškario ir karo metais paskelbtų publikacijų, J. Mickevičiaus sukaupta vertinga medžiaga Žemaičių krašto istorijai ir etnografijai pažinti sovietmečiu tik maža dalimi buvo publikuota kraštotyros draugijos leidinyje „Kraštotyra“ ir Kultūros ministerijos leidinyje „Muziejai ir paminklai“. Nemažai straipsnių paskelbė Kretingos, Plungės, Skuodo ir buvusio Salantų rajonų laikraščiai. Išlikusį rankraštinį jo palikimą saugo Lietuvos istorijos institutas, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos kraštotyros draugija, Šiaulių „Aušros“, Telšių Žemaičių „Alkos“ ir Kretingos muziejų rankraštynai.
J. Mickevičius šį pasaulį paliko 1984 m. lapkričio 10 d. Šarnelėje, Plungės rajone. Palaidotas Beržoro kapinėse šeimos kapavietėje.
PRANAS GENYS
(1902–1952)
Lietuvos muziejininkas, poetas, visuomenininkas, žemaitiškos kultūros gaivintojas, „Alkos“ muziejaus įkūrėjas ir vadovas. Turtingo, įdomaus ir tragiško likimo žmogus, nuveikęs didžiulius darbus. Apie jį amžininkai yra sakę: „Įstengė dangų nukelti ant žemės, horizontą priartinti prie savęs.“
Gimė 1902 m. kovo 1 d. Kalnėnuose, Telšių valsčiuje. Jį ugdė žemaičių bajorų šeimos tradicijos, o Telšių gimnazijoje tokios asmenybės kaip Vydūnas, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana. Studijas universitete turėjo nutraukti dėl jam diagnozuotos progresuojančios raumenų atrofijos. Tačiau skaudžios apmąstymų valandos tėviškėje truko neilgai. Tėvui nupirkus dviratį vežimėlį, kurį pats vadino „bėda“ ir su kuriuo jis nebesiskyrė, kibo į darbus. Matydamas Telšius kaip svarbiausią Žemaitijos kultūros centrą, ėmė burti Telšių ir visos Žemaitijos šviesuomenę, išsikėlė tikslą Telšiuose įsteigti visos Žemaitijos muziejų.
1929 m. išleido pirmąją poezijos rinktinę, 1931 m. kartu su bendraminčiais įkūrė senovės mėgėjų draugiją „Alka“, o 1932 m. vasario 16 d. – ir „Alkos“ muziejų. Išrinktas muziejaus direktoriumi, 1936–1938 m. rūpinosi muziejaus pastato statyba, 1940 m. gelbėjo sovietų nacionalizuotas dvarų vertybes.
Be daugelio kitų veiklų, P. Genys redagavo Žemaitijos šaulių laikraštį „Šatrija“, „Žemaičių balsą“; bendradarbiavo kuriant almanachą „Žemaičiai“, rašė į Lietuvos ir JAV lietuvių periodinę spaudą, rengė žemaičių rašytojų literatūros vakarus. Išleido eilėraščių rinkinius „Džiūgo varpai“, „Atnašavimai“, „Rūpintojėliai“.
1945 m., neįtikęs okupantų valdžiai, buvo atleistas iš „Alkos“ muziejaus direktoriaus pareigų ir turėjo per 48 valandas palikti Telšius. Tada P. Genys atvyko į Plungę, kur pasistatė namuką ant Babrungo kranto ir svajodamas įkurti muziejų rinko eksponatus. Čia gyvendamas taip pat vertėsi fotografija, rašė poeziją. 1951 m. okupacinės valdžios apkaltintas antisovietine veikla areštuotas ir nuteistas 25 metams kalėjimo. 1952 m. mirė Macikų lageryje Šilutės rajone. Palaidotas Macikų stovyklos bendrose aukų kapinėse.
Telšių muziejininkų rūpesčiu P. Genio atminimui šiose kapinėse buvo pastatytas koplytstulpis. Plungėje yra muziejininko vardu pavadinta gatvė, o prie namo, kuriame jis gyveno, pritvirtinta memorialinė lenta.
KONSTANTINAS BRUŽAS
(1912–2005)
Muziejininkas, kraštotyrininkas, pirmasis Žemaičių akademijos narys, „Žaliosios trobelės“ muziejaus Žemaičių Kalvarijoje įkūrėjas ir vadovas.
Gimė 1912 m. rugpjūčio 30 d. Šarnelės kaime, Žemaičių Kalvarijos parapijoje, Alsėdžių valsčiuje.
Mokėsi Gegrėnų dvaro, vėliau Gegrėnų pradžios mokykloje. Lankė ir Žemaičių Kalvarijos, Sedos miestelio mokyklas, Telšių gimnaziją.
Nuo 1935 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo liktinis puskarininkis, 1941 m. birželio mėnesį represuotas – 15 metų teko praleisti Norilske: aštuoneri bausmės metai ir papildomi septyneri darbo pagal sutartį metai.
Nuo 1967 m. gyveno Žemaičių Kalvarijoje, buvo aktyvus visuomenės veikėjas, kraštotyrininkas, Žemaičių akademijos garbės narys, „Žaliosios trobelės“ muziejaus Žemaičių Kalvarijoje įkūrėjas ir šeimininkas, kultūros ir gamtos paveldo saugotojas ir puoselėtojas.
K. Bružo darbai saugomi MA Istorijos instituto Etnologijos skyriuje, Lietuvių kalbos institute, Vilniaus universitete, Telšių muziejuje „Alka“ (Konstantino Bružo fondas). Be rankraščių, „Alkos“ muziejui perduotos knygos, dokumentai, fotografijos, kita ikonografinė medžiaga. Rūpinosi Žemaičių Kalvarijos krašto žymių asmenybių atminimo išsaugojimu. Rinko įvairią medžiagą apie poetą V. Mačernį, P. Jurkų, A. Miką ir kitus. Jo iniciatyva poetas V. Mačernis ir jo kūryba įamžinti vadinamosiomis akmeninėmis vizijomis.
2004 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus kraštotyrininką K. Bružą apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.
K. Bružas šį pasaulį paliko 2005 m. spalio 16 d. Palaidotas Žemaičių Kalvarijos kapinėse.
(Bus daugiau)
