![](https://laikrastisplunge.lt/wp-content/plugins/lazy-load/images/1x1.trans.gif)
Dvidešimt šešerių plungiškis Mindaugas Lukauskas jau seniai savo gyvenimo nebesieja su Lietuva. Studijuodamas viešąjį administravimą Kauno technologijos universitete, jis įsitraukė į savanorystės projektą Norvegijoje, kur galiausiai įsidarbino itin prestižinėje vietoje – Lietuvos Respublikos ambasadoje dirba ne šiaip bet kuo, o konsulinio pareigūno padėjėju. Kaipgi sekasi mūsų kraštiečiui, ar nesunki ta norvegiška kasdienybė?
– Papasakok apie savo gyvenimą Plungėje, kurią mokyklą baigei ir kur išvykai studijuoti?
– Esu kilęs ne iš pačios Plungės, o iš rajono. Mokiausi „Ryto“ vidurinėje mokykloje. Ją baigus, teko rinktis – ar žurnalistikos studijos Klaipėdoje, ar viešojo administravimo Kaune. Pasirinkau Kauną. Nepamenu, ar tada su kuo tariausi, kas geriau: ar baigti studijas ir dirbti valstybės tarnyboje, ar rašyti apie dirbančiuosius joje.
– Likimas atvedė į Norvegiją. Kaipgi čia taip nutiko?
– Baigęs studijas, nusprendžiau pagal Europos Sąjungos programą „Jaunimas“ dalyvauti tarptautinės savanorystės projekte (Europos savanorių tarnyba). Tarnybos metu savanoris išvyksta į kitą šalį, joje gyvena ir dirba pelno nesiekiantį ir vietos bendruomenei naudingą neapmokamą darbą socialinėje, kultūrinėje, gamtos apsaugos, jaunimo ir visuomenės informavimo ar kitoje srityje.
Mano projektas – „Darbas besiintegruojančioje bendruomenėje“ – vyko Norvegijoje (Selbu komunoje). Dvylika mėnesių savanoriškai dirbau mokykloje, skirtoje sveikiems ir protiškai neįgaliems jaunuoliams. Mokymasis ir laisvalaikis šioje įstaigoje organizuojamas remiantis integracijos idėja – kartu dalyvauja neįgalūs ir kiti studentai.
Buvau atsakingas už praktinę pagalbą neįgaliesiems, padėjau darbuotojams užsiėmimų metu, lydėjau grupes į ekskursijas, iškylas. Projekto metu įgijau darbo su neįgaliais jaunais žmonėmis patirties, susipažinau su mokykloje taikomais darbo metodais, užmezgiau kontaktų su Norvegijos nevyriausybinėmis organizacijomis.
– Kuriame mieste įsikūrei?
– Šiuo metu gyvenu Norvegijos sostinėje Osle.
– Ar sunku buvo priprasti prie čionykštės kultūros?
– Nepastebėjau, kad kažkaip būčiau pratinęsis prie Norvegijos kultūros. Viskas man čia buvo sava arba niekas ypatingai nesiskyrė.
– Kaip atrodo tavo darbo diena?
– Dirbu Lietuvos Respublikos ambasadoje konsulinio pareigūno padėjėju. Darbas prasideda 8 valandą ryto. Pirmiausiai pasitikrinu elektroninį paštą, atsakau į dalį paklausimų, o svarbiausia – pasiruošiu konsuliniam Lietuvos Respublikos piliečių priėmimui.
Tėvynainiai į ambasadą kreipiasi dėl pačių įvairiausių problemų: vienam reikia pasikeisti pasą, kitam – gauti vieną ar kitą pažymą, trečias buvo apgautas darbą siūlančio „draugo“ ir liko „ant ledo“ svetimoje šalyje, ketvirtas pametė savo dokumentus ir juos reikia paskelbti negaliojančiais bei išduoti laikinus, o atėjusi įsimylėjėlių porelė pateiks prašymą registruoti santuoką…
Nemažėjančios emigracijos srautų iš Lietuvos dėka kiekviena darbo diena yra paskendusi dokumentuose, skirtingų žmonių istorijose.
– Turbūt norvegiškai „kerti“ laisvai? Jeigu taip, ar labai sudėtinga išmokti?
– Ar sunku išmokti kalbą? Negaliu atsakyti tik „taip“ arba „ne“. Vidurinėje mokykloje mokiausi anglų ir prancūzų kalbų, o universitete teko ir su italų kalba susidurti. Iš tiesų, esu labiau tinkamas humanitariniams mokslams nei realiesiems, tad, atvykęs į Norvegiją, išmokau ir norvegų kalbą. Yra tokia Keistuolių teatro dainelė „Už girių, už kalnų“, kurioje sakoma, jog svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti… Viskas įmanoma.
– Gal jau esi sukūręs šeimą?
– Vestuvinio žiedo ant mano rankos nėra – pirštas laisvas, bet širdis – ne.
– Kaip Norvegijoje leidi savo laisvą laiką? Kokie tavo pomėgiai?
– Didžiąją dalį laisvalaikio praryja mano pomėgis sportuoti. Dar Plungėje nuostabūs treneriai Jolita ir Gintaras Domarkai mane užkrėtė orientavimosi sporto manija. Ligotas potraukis bėgioti nedingo ir Norvegijoje. Dalyvauju įvairiose bėgimo varžybose, žiemą mane rasti galima ir apšviestose lygumų slidinėjimo trasose.
Taip pat patinka kinas. Su draugais žaidžiame stalo žaidimus, lekiam į barą išgerti alaus ir t. t. Tik vieną dalyką prisipažinsiu – pamirštu skaityti knygas…
– Daugeliui šiandien Lietuva tiesiogine to žodžio prasme „apkartusi“, o emigracijos mastai sunkiai suvokiami… Gyveni užsienyje, tad gali palyginti, ar iš tiesų pas mus taip blogai? Kaip skiriamės nuo norvegų?
– Emigracija – tai neišvengiama kiekvienos tautos gyvenimo proceso dalis. Nesigąsdinu emigracijos, bet labiau žmonių, kuriems nuolatos pati Lietuva yra „apkartusi“. Travis dainuoja „The grass is always greener on the other side“ (liet. „svetur žolė visada žalesnė“), bet ar tikrai? Paprasčiausiai nesistengiu gyvendamas čia ieškoti skirtumų tarp lietuvių ir norvegų.
– Ar dažnai aplankai gimtinę?
– Retai. Tikrai retai.
– Ko tokio „lietuviško“ tau labiausiai trūksta? (o gal netrūksta?)
– Trūksta šeimos, mokyklos draugų rato bei žemaitiškų varškės sūrelių „Magija“, o krabų lazdelių ir mišrainių visai nepasiilgau.