![](https://laikrastisplunge.lt/wp-content/plugins/lazy-load/images/1x1.trans.gif)
Ne per seniausiai miestą sukrėtė žiaurus A. Vaišvilos g. 33 name gyvenančio plungiškio poelgis – vyriškis pro langą sviedė katę… iš penktojo aukšto. Išprievartauta karvė, sadistiškai kankintos vištos ar užkapotas rotveileris… Visoje Lietuvoje nuolat girdime apie panašius ar dar baisesnius žiauraus elgesio su gyvūnais atvejus. Nusibodusių augintinių žmonės atsikrato neįtikėtino žiaurumo būdais, nors atsiranda ir taip pramogaujančiųjų…
Apie tai ir apie daugelį kitų dalykų kalbėjomės su Plungės naminių gyvūnų globos ir kontrolės tarnybos darbuotojais: Ana Liutikiene, jos vyru Antanu Liutiku bei judviejų dukra Ilona Klimiene.
Kačiukas sveiksta
Atvykę visų pirmiausia pasidomėjome pro langą išmesto kačiuko, o tiksliau katės, sveikata. Itin gražaus raino kailio, didžiulėmis smėlio spalvos akimis gyvūnėlis po truputį atsigauna, bet dar matyti, kad išgyvena didžiulį stresą, prisibijo žmonių.
Anot I. Klimienės, aiškiai matyti, kad katė pakankamai prižiūrėta, laikyta namuose, mat savo reikalus atlieka tam skirtoje dėžutėje. O namo, iš kurio ji išmesta, gyventojai prašė šeimininkui katės nebegrąžinti, mat gyvūnėlis laukan skrieja jau ne pirmąjį kartą…
Apie išmestą katę policijos pareigūnams pranešė kaimynai. Tai padariusiam piliečiui V. Š. (g. 1965 m.), kuris, beje, pats ir yra jos šeimininkas, dėl žiauraus elgesio su gyvūnais gresia baudžiamoji atsakomybė, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vyriškis gali būti nubaustas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
Abejingumas pribloškia
Šiuo metu tarnyba globoja apie 12-14 šunų ir tiek pat kačių. Didžioji dalis – jaunikliai, rasti konteineriuose ar šiaip išmesti į gatvę. Kaip sakė A. Liutikienė, pastaruoju metu nėra fiksuojama ypač daug atsikratymo augintiniais atvejų, tačiau, kad ir kiek jų yra, žmonių abejingumas kartais tiesiog glumina.
Ji pasakojo, kad tarnybai pagalbą, paramą žmonės siūlo labai retai, o apie neatsakingai savo augintinius prižiūrinčius piliečius praneša tik kaimynų konfliktų atveju. „Pavyzdžiui, mums skambina ir skundžia, kad va esą šuo nešeriamas. Sakom, tai negi negalit pašerti? Mums atrėžia, kad mes – prieglauda, mes ir turim šerti“, – žmonių abejingumu neatsistebi I. Klimienė. Kiekvienam svarbiau ant kaimyno „pavaryti“, o kad pats galėtų kokią batono riekę tam šuniukui numesti, tai net nepagalvoja.
Tarnybos darbuotojus stebina ir tokie atvejai, kad žmonės atveža paprasčiausiai nusibodusius augintinius. „Jie nesuvokia, kad tokie gyvūnai prižiūrimi ne už niekieno kito, o už mūsų visų pinigus“, – pasipiktinęs dėstė A. Liutikas. Jis pasakojo, kad tik labai retas už savo paliktą augintinį sumoka tam tikrą laikymo mokestį. Tai dažniausiai būna į užsienį išvykę žmonės. „Kartą mūsų prašė priimti kalę su keturiais šuniukais. Nepriėmėme. Tai po kiek laiko išgirdome, kad tie gyvūnai šlaistosi išmesti į gatvę…“ – prisiminė A. Liutikas. Vyriškis taip pat papasakojo vieną atvejį: atvykus paimti gatvėje stipriai sužeisto katino, šalia esančio namo gyventojas sviedė iš balkono savo katiną ir drėbė: „Paimkit kartu ir mano!“
Tokie ir panašūs atvejai tarnybos darbuotojus kartais tiesiog pribloškia. Per daugelį darbo metų, anot jų, žmonės žiaurėja, pasidaro nė kiek negaila skandinti jauniklius ar išmesti į lauką nusibodusį augintinį.
Prieš įsigyjant augintinį, reikia gerai pagalvoti
I. Klimienė sakė, kad kaimo gyventojai dažnai savo augintinių atsikrato, paleisdami juos mieste. Tokius gyvūnėlius iš karto pažinsi – blaškosi, nesupranta, kur papuolę, bijo automobilių.
O štai kai kurie „paklydėliai“ tarnybos darbuotojams jau puikiai pažįstami – gali iš karto šeimininkui skambinti. „Paleidžia savo šunį po kiemą pabėgioti, o šis tuoj kokią skylę atranda ar tvorą perskrieja…“ – pasakojo A. Liutikienė.
A. Liutiko teigimu, ypač svarbu, kad tėvai savo atžaloms šuniukus, kačiukus pirktų gerai pagalvodami. Mat labai dažnai vaikui nusibosta juo rūpintis – po dviejų, trijų dienų tarnyba sulaukia skambučio…
Pastaruoju metų esą ypač padaugėjo į tarnybą atvykstančių ūkininkų, kurie pasiima net po kelis katinus – vežasi į fermas, kad graužikus išgaudytų. Pasak A. Liutikienės, mikrorajonuose gyvenantys žmonės skundžiasi dėl aplinkui lakstančių ir dergiančių katinų, tačiau kai juos išgaudai, ima skųstis pagausėjusia žiurkių populiacija… Tad išeina tarytum užburtas ratas.
Anot I. Klimienės, Kaune vykdoma puiki praktika, iš kurios plungiškiai galėtų pasimokyti: „Gaudyk, kastruok ar sterilizuok ir paleisk“. Jos metu sugautas augintinis „sutvarkomas“ ir paleidžiamas atgal į kiemą. Čia jis gali toliau sėkmingai gyventi ir gaudyti graužikus, nedidindamas katinų skaičiaus. Gyvūnui taip pat nukerpamas ausies gabaliukas, kad jį būtų galima išskirti iš kitų. Anot I. Klimienės, ji dėl šios naujos praktikos taikymo kreipusis ir į seniūniją, tačiau kol kas atsako nesulaukė.
„Kakučius“ rinkti vengia
Pasiteiravus, ar atsakingai plungiškiai laikosi gyvūnų laikymo taisyklių, A. Liutikienė atsako, kad vangiai. Gyvūnus vengiama registruoti, o ir jų paliekamų ekskrementų šeimininkai surinkti nelabai nori. Žmonės nesupranta, jog „kakučius“ turi surinkti ir specialiose šunų aikštelėse. „Patys keikiasi paslydę, plūstasi ant kaimyno kokio, o kakutis gal jų paties šuns paliktas“, – šypsosi A. Liutikienė.
Moteris pastebi, kad tarnyboje gyvenančių gyvūnėlių amžius jaunėja. Anksčiau atsikratydavo senesnių, dabar – nebereikalingų ir jaunesnių augintinių. Gerai dar, kad kai kuriuos žmonės priglaudžia, nemažai padovanoti pavyksta „Rietavo turguje“.