Ne taip dažnai informaciniuose leidiniuose, internete randu medžiotojų, gamtininkų pasakojimų apie barsukus. Mane šie žvėreliai žavi, tad papasakosiu apie daugkartinius savo susitikimus su barsukais.
Pirmą kartą barsuką pamačiau (aišku, ne zoologijos sode) vos tapęs medžiotoju (stažas 46 m.). Ėjau paupiu į pasėlius tykoti šernų. Žvėrių pramintas takas gana platus. Žiūriu – tiesiai į mane ateina barsukas. Liko gal dešimt metrų – sustojo ir ėmė urgzti. Na, čia dabar – nusistebėjau! O tas barsukas nė nemano trauktis, urgzdamas dar kažkiek prisiartino. Ir ką jūs manote, pasitraukiau į šalį ir praleidau jį eiti numatytu maršrutu.
Su draugu įnikome urvuose gaudyti usūrinius šunis. Štai tada su barsukais teko dažnai turėti reikalų. Jau buvau girdėjęs, jog barsukas urvuose užkasa šunį. Besanti gryniausia tiesa. Kartą mano taksas urve lojo, lojo, o paskui ėmė inkšti. Supratau, jog kažkas ne taip. Gerai, kad urvas buvo negilus, tai šunį vis girdėjau ir prisikasiau. Besantis „kapitaliai“ smėliu „užtrambuotas“. Manau, jog apie tokius nuotykius gali ne vienas urvuose medžiojęs papasakoti.
Turėjau puikiai dirbančią taksę. Kartą urve lojo labai aršiai. Prisikasiau. Gylis gal tik metras. Taksės užpakalį mačiau. Atgalinį urvą užverčiau, kad kartais šuns užspeistas žvėrelis neištrūktų. Pasišaukiau savo taksikę Zuzą ir draugui sakau, kad pririštų, o aš tą įsivaizduojamą usūrinį šunėką ištrauksiu. Pririšo. Palenkiau galvą į urvą, o aplink kojas sukinėjasi barsukas. Mes visada elgdavomės sąžiningai ir tuo metu nemedžiojamo žvėries neliesdavome. Kastuvą pakišau barsukui po užpakaliu ir švystelėjau, kad lįstų į kitą skylę, o tas pribėgo prie mano Zuzos, įsikibo į sprandą, gerokai patąsė ir tada šmurkštelėjo į urvą. Buvau apstulbęs… Kalei žaizdą padarė nemažą. Medžioklę teko nutraukti.
Buvau girdėjęs pasakojimą, kad naktį medžiojant laukuose mangutus (kažkada taip daug kas darė) dvi laikos užspeitė barsuką. Priėjęs medžiotojas leido kovą tęsti. Ir nieko, laikos barsuko neįveikė. Visi – ir šunys, ir barsukas – pavargsta, paguli ir vėl kariauja. Nelietė medžioklis to drąsuolio – paleido.
Vienoje žvėrių viliojimo aikštelėje turiu aplinkosaugininkų sumanytą geldą, į kurią pripilu kokių nors grūdų. Kartą sėdžiu bokštelyje, klausausi paukščiukų ir skaitau knygą. Kai koks žvėris eina, paukščiai tuoj pat praneša. O tą kartą jie nepranešė. Girdžiu – kažkas suurzgė. Pakeliu galvą – lovyje barsukas ir lapė. Abu vienas į kitą atsukę užpakalius, o kai tik pasisuka kuris nors, tuoj urzgesys. Pašvilpiau – neima į galvą. Kai kojomis patrepsėjau į bokštelio grindis, abu nešė kudašių.
Kitoje žvėrių viliojimo aikštelėje turiu nedidelę, gal tik pusmetrio ilgio statinaitę su šonuose išgręžtomis skylėmis, kad šernui ridenant kukurūzai byrėtų. Viršuje didesnė skylė – pašarams supilti. Dalį palieku ant statinaitės viršaus kokiam nors paukščiukui pasimaitinti. Kartą žiūriu – atėjo barsukas, ant užpakalinių kojų pasistiebė, priekinėmis atsirėmė į statinaitę ir šveičia tuos kukurūzus. Na, cirkas, ir tiek. Jau suėdė, jau buvo beeinąs šalin, tik apsisuko, pritepšleno prie statinaitės, snukiu bakstelėjo, ta apvirto, ridena, kukurūzai byra, o barsukas gardžiuojasi.
Tą barsuką cirkininku ir pavadinau. Jis nelabai manęs bijo. Kartą taip įsijautė, kad pamaniau, jog neliks kukurūzų šernams, tai mečiau į jį pagalį. Tas visai neskubėdamas, pasistoviniuodamas urgzdamas nuėjo šalin.
Aš šį barsuką kaskart, kai toje vietoje medžioju, susitinku. O jau dydis – vos ne pusbekonis. Aną vakarą vėl atėjo. Pasivaišino ir nuėjo į mišką. Šernai nepasirodė. Pritemo. Išlipau iš bokštelio ir miško keliuku ėjau link mašinos. Kažkas ėmė cypčioti, urzgelioti. Žiūriu – tiesiai į mane atbėga du barsukai. Sumaniau juos pagąsdinti ir pasileidau priešais šuoliais. Atstumas buvo gal tik dešimt metrų. Prie pat manęs barsukai šoktelėjo į šoną. Vienas nubėgo, o kitas urzgia ir stovi už poros metrų nuo manęs. Net sutrikau. Galiausiai jam nepatiko mano draugystė ir nėrė tankmėn. Kartą į žvėrių papildomo maitinimo šėryklą atėjo net šeši barsukai – visa šeima, du tėvai ir keturi vaikai.
Ko gero, apie panašius nuotykius su barsukais daugelis gali papasakoti. O sumedžiojęs esu tik vieną ir dar su karabinu. Draugui reikėjo barsuko taukų. Medžioklė su varovais. Skalikas, gerokai atsilikęs, iš miško į laukus išvarė barsuką. Atstumas apie šimtą metrų. Skubėti nėra kur, nes čia ne koks briedis, o tik barsukas – nepataikysiu, tiek to. Paspaudžiau šnelerį ir laukiau patogaus momento šauti. Po šūvio barsukas nugriuvo. O skalikas pramovė pro šalį ir ilgokai ieškojo, kur vejamas žvėris pradingo.
Daugelis medžiotojų tikina, jog barsukų populiacija labai padidėjo, vis pasirodo šėryklose. Mano klubo narys paporino, jog barsukai apsigyveno vos ne jo kieme, gyvenvietėje prie pat Plungės. Jie net urvų nekasė, o pasidarė guolį numestame melioracijos vamzdyje.
Ne vieną kartą ir ant kelio mačiau nudaužtą. Kiekvienas gamtos reikalus išmanantis patikins: kai tik padidėja kokių nors žvėrių populiacija, neišvengiamai nukenčia kiti. Ar ne taip dabar yra su vilkais?
Ko gero, barsukų medžiojimo laiką reikėtų pailginti. Tik ne į žiemos pusę, nes šie žvėreliai tada jau miega ir tas termino pailginimas bus niekinis, o paankstinti.
