Tema apie dvasinių būtybių pasaulį visais laikais buvo teologų susidomėjimo objektas. Dievas pašaukė angelus antgamtiniam tikslui – džiaugtis regima Jo šlove – ir apdovanojo reikiamomis malonėmis. Kad angelai pasiektų šį tikslą, turėjo būti išmėginta jų laisvoji valia. Kur šis išbandymas įvyko, mums neapreikšta, tik išsiaiškinta, kad dalies angelų vadas „nesilaikė tiesos“ (Jn 8, 44), dalis angelų „neišlaikė savo prakilnumo kaip Dievo sūnūs ir nusidėjo“ (Jud 6, 2; 2 Pt 2, 4).
IV Laterano susirinkime Bažnyčia taip pat aiškiai pasakė, jog velnias ir kitos piktosios dvasios buvo Dievo sukurtos iš prigimties geros ir tik laisvai apsisprendusios prieš Dievą tapo blogos. Ar angelams, kaip ir pirmiesiems žmonėms, buvo duotas įsakymas, siekiant juos išbandyti? Teologai iki Šv. Tomo Akviniečio nenagrinėjo šio klausimo.
Didysis ispanų teologas Francas Suarezas teigė: tikėtina, kad angelams išbandyti buvo parodytas žmogumi tapęs Dievo Sūnus, ir pareikalauta pripažinti Jį savo valdovu bei išganymo pradininku. Dalis angelų su Liuciferiu priešakyje iš puikybės atsisakė tai padaryti, kita dalis su arkangelu Mykolu priešakyje nusilenkė Dievui ir džiaugėsi laime, regėdami Dievo šlovę. Senajame Testamente kerubai yra arčiausiai Dievo esančios angelų galybės. Sugundymo istorijoje prasiveržia šėtoniška angelo galia, o prie rojaus vartų stovi Dievo kerubas. Tačiau tarp jų abiejų yra žmogus.
Žmonių istorija atvira dangui ir pragarui. Tai, kad angelas pasirodo grėsminga gynybos poza, tik pratęsia teisiančio ir išvarančio Dievo nusiteikimą nusidėjusio žmogaus atžvilgiu. Tačiau grėsminga angelo laikysena keičiasi kartu su Dievo apreikšto išganymo evoliucija. Būtent grasinantis angelas tampa išganymo skelbėju. Pirmuose trijuose Pradžios knygos skyriuose atvertos didžiausios įmanomos istorijos perspektyvos: Dievas, angelas, velnias ir žmogus – tai tos jėgos, kurios kuria istoriją tikrąja to žodžio prasme.
Popiežius Grigalius Didysis išsamiai nagrinėja angelų pažinimo ypatybes. Jis taip pat išsamiai aptaria angelų santykį su Kristumi, kuris viešpatauja jiems kaip Dievas, nors yra gimęs, kentėjęs ir miręs kaip žemesnis už juos žmogus. Remdamasis Dionizu Areopagita, šventasis popiežius Grigalius Didysis pirmasis iš Vakarų Bažnyčios tėvų, vadovaudamasis Šventajame Rašte paminėtais vardais, padalija angelų pasaulį į devynis chorus ir atskleidžia trijų arkangelų veiklos pobūdį. Mykolas reiškia „Kas kaip Dievas?“, Gabrielius – „Dievo jėga“, o Rapolas – „Išgydymas per Dievą“.
Kai tik pasireiškia kokia nors nepaprasta jėga, pranešama, jog išsiunčiamas Mykolas, ir jau iš jo įsikišimo galima suprasti, kad niekas negali padaryti to, ką įstengia vien Dievas. Todėl apie tą seną priešą, kuris savo išdidumu norėdamas prilygti Dievui skelbia: „Aš pakilsiu į dangų, iškelsiu savo sostą virš dangaus žvaigždžių, prilygsiu Aukščiausiajam, jam paliksiu jo jėgą, kad pasaulio pabaigoje per Paskutinį teismą būtų sunaikintas“, sakoma, kad jis kovos su arkangelu Mykolu.
IX ar X amžiuje šventojo Siponto vyskupo Laurencijaus, kurį popiežius Gelazijus (492–496) konsekravo vyskupu, parašytame „Gyvenime“ pranešama, kad jo valdymo laikotarpiu Gargano kalnuose, Pietų Italijoje, pasirodęs arkangelas Mykolas. Jau nuo seno Gargano kalnai puikavosi angelams pašvęsta šventove, kalnų papėdėje įsikūrusio Siponto miestelio gyventojai karštai garbino šventąjį Mykolą.
Vieną kartą, kaip pasakoja padavimas, bulius iš turtingo miestelėno bandos, per aukštai užkopęs, pasiklydo klaidžiame uolyne. Jo savininkas nusekė paskui vertingą gyvulį, o radęs jį ir supratęs, kad nebeįmanoma išgelbėti iš tos beviltiškos padėties, sviedė savo ietį, norėdamas užmušti. Tačiau ginklas lėkdamas atšoko atgal ir pervėrė vyrą. Suprantama, šis atsitikimas sukėlė neapsakomą gyventojų susidomėjimą. Vyskupas Laurencijus meldė Dievą apšviesti mįslingą įvykį. Naktį jam pasirodė arkangelas Mykolas ir pranešė, kad jo įsakymu ginklas atsigręžęs prieš jo savininką, „nes aš esu arkangelas Mykolas, nuolatos stovintis Viešpaties akivaizdoje. Šis Dievo teismas turėjo įrodyti, kad aš apsigyvensiu toje žemės vietoje; aš noriu ją išlaikyti tyrą. Kad ir kas joje beatsitiktų, bus mano priežiūroje ir globoje.“ Netrukus po to Siponto miestą, kaip toliau pasakojama Šv. Laurencijaus „Gyvenime“, apgulė neapoliečiai. Gargano kalnų papėdėje užvirė mūšis.
Staiga Monte Gargano viršūnė apsitraukė tamsiais debesimis, saulės šviesa visiškai užtemo, nuo smarkaus žemės drebėjimo svyravo ir siūbavo uolos, ir akinančioje be paliovos tvyksinčių žaibų šviesoje ant kalno viršūnės pasirodė spindinti puikaus angelo figūra. Neapoliečiai apsigręžė bėgti. Šeši šimtai jų, nutrenkti žaibų ir neatpažįstamai apdegę, nuklojo mūšio lauką. Siponto miestelėnai, kitą dieną po mūšio padėkos procesijoje užkopę į kalną ir pasiekę apsireiškimo vietą, rado uolienoje giliai įspaustą didžiulį kojos pėdsaką. Netoliese milžiniški uolos gabalai buvo sumesti taip, kad atrodė tarsi tikra uolinė katedra.
Arkangelas Mykolas, pasirodęs vyskupui Laurencijui, įsakė šioje jo paties pašventintoje vietoje įrengti nuolatinę garbinimo buveinę. Taip ant Monte Gargano atsirado šventovė Šv. arkangelui Mykolui. Šventasis arkangelas Siponto vyskupui Laurencijui pasirodęs dar kartą, kai tas su dviem kitais vyskupais ruošėsi iškilmingai pašventinti šventovę, ir paskelbęs, kad ji jau esanti pašventinta.
Tokia legenda pasakojama įvairiose viduramžių martirologijose. Vėliau ta šventovė pagarsėjo daugybe stebuklų. Apibendrinant dar reikia paminėti, jog 1656 metais šventasis arkangelas Mykolas pasirodė tuometiniam Siponto vyskupui ir pažadėjo, kad visi tikintieji, kurie turės akmenėlį iš Monte Gargano šventovės kriptos, bus apsaugoti nuo maro. Šitokių akmenėlių anuomet paprašė ir popiežius Aleksandras VII. Apie išgelbėjimą nuo maro skelbia 1658 m. prie įėjimo į šventovę pritvirtinta marmurinė plokštė.
Šv. arkangelo Mykolo vaidmuo svarbus krikščioniškajame gyvenime. Jis – Dievo Garbės saugotojas ir gynėjas. Mykolo vadovaujamų apokaliptinių angelų, besikaunančių su slibinu, įvaizdis (plg. Apr 12, 7-9) paskutinėje Šventojo Rašto knygoje, kaip ir visose ST ir NT knygose, vienodas: angelai niekuomet nesumenkinami iki „angeliukų“; priešingai, jie visada vaizduojami kaip garbingi Dievo sosto asistentai, nepaprastų Dievo išganymo sprendimų šaukliai ir pasaulio teismo vykdytojai.
Dėmesio verta Šv. Hrabano Mauro pastaba, kad be devynių angelų chorų mes, žmonės, sudarome dešimtąjį chorą, nes, kaip ir angelai, turime tą patį uždavinį – būtent paklusniai tarnauti Dievui ir su dėkingumu Jį mylėti. Šia Dievo meile mus galėtų uždegti šventieji angelai.
Kun. br. Saulius BYTAUTAS OFM
