Prieš trejetą metų, 2017-ųjų liepos mėnesį, „Katalikų šviesos“ puslapyje spausdinome studento Vytauto įspūdžius iš jo piligriminės kelionės pėsčiomis lankant įvairiose Žemaitijos vietose įrengtas Lurdo grotas. Prie Plungės Lurdo tą liepą ir susipažinome su šiuo jau ketvirtą vasarą po Lietuvos šventas vietas ištvermingai keliaujančiu piligrimu. Ir mūsų bendrystė nuo to laiko nenutrūko.
Pokalbį, kurį spausdiname šiame puslapyje, pasiūlė pats Vytautas, sakydamas, kad šiemet, kai atostogas geriausia rinktis Lietuvoje, jas galėtume puikiai praleisti piligriminėse kelionėse. O vienas iš įdomiausių ir turiningiausių tokios kelionės maršrutų galėtų būti „Camino Lituano“.
– „Camino Lituano“ – kas tai?
– Tai 500 kilometrų šiuolaikinis piligrimų kelias, besitęsiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo.
Bene labiausiai pasaulyje žinoma ir šiandien turbūt populiariausia piligrimystės vieta – Santjago de Kompostela. Šiuo piligrimų keliu ėjau net dvi vasaras. Įveikti visam atstumui per vieną vasarą neužteko ne jėgų ar noro, o turėtų atostogų.
Tai ypatingas piligrimų kelias, turintis labai seną istoriją. Pasak legendos, apaštalo Jokūbo palaikai į Santjago de Kompostelos miestą laiveliu buvo atgabenti iš Jeruzalės ir palaidoti vietinėje katedroje. To meto tikintieji pradėjo keliauti į katedrą, norėdami pagerbti apaštalą. Tokiu būdu jie ir pramynė pirmuosius piligrimų takus.
Šv. Jokūbo kelias labai populiarus buvo viduramžiais. Vėliau dėl maro epidemijų, reformacijos, įvairių politinių neramumų Europoje jo populiarumas gerokai sumenko.
Prie kelio atgaivinimo ženkliai prisidėjo vietinis kunigas Elias Valino Sampedro. Savo disertacijos tema jis pasirinko būtent „Camino de Santiago“. Kai E. V. Sampedro ėmėsi tyrinėti Jokūbo kelią, daugelyje vietų jis buvo tiesiog pamirštas, nepasiekiamas, nebuvo jokių ženklų. Kunigui pavyko įtikinti aplinkinių miestų ir kaimų merus, kitus vadovus kelio reikšmingumu, taip pat ir surinkti būrelį entuziastų, su kuriais kartu ėmė žymėti kelią, kad piligrimams būtų lengviau pasiekti Santjago de Kompostelos miestą. Kelio ženklinimas vyko gerą dešimtmetį, 1970–1980 metais.
– Ženklus, apie kuriuos kalbate, yra tekę matyti ir Lietuvos miestuose, per kuriuos eina lietuviškasis Šv. Jokūbo kelias. Tai geltonos rodyklės ir jūros kriauklės mėlyname fone. Kodėl būtent tokie ženklai?
– Geltona rodyklių spalva buvo pasirinkta dėl keleto priežasčių. Pirma, tai ryški spalva, kuri matoma iš toli. Antra, ten, Galicijoje, ji naudojama žymėti žygiavimo takams, o dauguma piligrimų tuomet buvo kaip tik iš minėtojo Ispanijos regiono. Trečia, geltonos spalvos dažus kunigas naudojo ir anksčiau ir matė, kad jie labai tinkami jo misijai atgaivinti Šv. Jokūbo kelią.
Kriauklė, dar vienas šio kelio ženklas, primena tuos laikus, kai piligrimai neturėjo indų ir kriaukle pasisemdavo vandens. Į Santjagą tarsi kriauklės grioveliai sueina visi keliai.
Prie kelio populiarumo prisidėjo ir žymus rašytojas Paulo Coelcho, kuris pats pėsčiomis pasiekė Santjago de Kompostelos miestą, o vėliau parašė apie tai knygą. 1993 m. „Camino de Santiago“ buvo paskelbtas UNESCO pasaulio paveldo objektu.
Piligrimo kelias – tai sunkus fizinis darbas. Bet jeigu jau pradėjai juo eiti, nebegali sustoti. Taip atsitiko ir man. Visą žiemą planuoju naują kelionę ir nekantriai laukiu kiekvienos vasaros, kai vėl galėsiu leistis į kelią. Kelionėje privalai laikytis disciplinos, turi keltis vėliausiai šeštą valandą, užkąsti ir išeiti. Per dieną nužingsniuoji 25–30 kilometrų. Jei viskas gerai, apie 12–14 valandą pasieki nakvynės vietą. Į alberges Ispanijoje negali ateiti anksčiau, durys bus užrakintos. Atėjęs prisiregistruoji, eini į dušą, nusiplauni prakaitą ir kelio dulkes. Šiek tiek pailsi, tada trauki ieškoti užkąsti. Devintą valandą vakaro visi miega, jokio triukšmo nebegirdėdami. Sakoma, kad tik piligrimystėje vėl gali miegoti kaip kūdikis. Antrą naktį iš eilės nakvoti šeimininkai ten nepriima. Todėl keliauji tolyn.
Jeigu ir jūs užsikrėsite piligrimyste, turiu jums keletą ypač svarbių patarimų. Piligrimo kuprinės svoris neturėtų viršyti 10 kilogramų. Maisto galima nusipirkti pakelės miesteliuose, taip pat ten gausite ir būtiniausių daiktų. Atėjus į piligrimų namus drabužius galima išsiskalbti. Labai svarbu patogūs batai, vienu dviem numeriais didesni ir lanksčiu padu.
– Šv. Jokūbo keliai jau driekiasi ne tik Ispanijoje?
– Taip, jie ateina ir iki Ispanijos. Tais keliais keliavo ir keliauja į Santjagą piligrimai iš visos Europos.
Kiekviena Vakarų Europos šalis turiu savo Šv. Jokūbo kelius, kurie pavadinti tos šalies kalba: prancūzai – „Chemin de Saint Jacques“, vokiečiai – „Jakobsweg“, anglakalbiai – „Saint James ways“, belgai ir olandai – „Jacobsroute“ ir kt. Jais rūpinamasi ir kiekvienoje šalyje individualiai, ir visoje Europoje.
– Koks tas lietuviškasis kelias? Kur jis prasideda ir kur baigiasi? Turbūt galima įveikti jį ir ne visą, o tik atskiras atkarpas?
– Kelias prasideda ties Lietuvos ir Latvijos siena, Žagarėje. Toje vietoje jis jungiasi su „Camino Latvia“. Toliau vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kur susijungia su „Camino Polaco“ piligrimų keliu Lenkijoje. Taigi lietuviškasis kelias priklauso tarptautiniam Šv. Jokūbo kelių tinklui – juo galima keliauti per visą Europą iki šv. Jokūbo kapo Ispanijoje. Piligrimų patogumui jis suskirstytas į vidutiniškai 25 kilometrų dienos kelionės atkarpas. Visą kelio maršrutą sudaro 20 tokių atkarpų. „Camino Lituano“ keliu keliaujantiems piligrimams siūloma aplankyti ne tik sakralinius, religinius objektus, ne tik bažnyčias, koplyčias, bet ir piliakalnius, pažintinius takus, apžvalgos bokštus, archeologijos, gamtos paminklus, muziejus, dvarus, istorijos ir kultūros paveldo vietas. Kelias sužymėtas jau minėtomis geltonomis rodyklėmis ir kriauklėmis. Dar vienas svarbus dalykas bet kuriame piligrimų kelyje – piligrimo pasas. Antspaudai pase, kurie uždedami atskirose kelio vietose, įveikus tam tikrą etapą, pasakoja visą kelionės istoriją.
Pereiti visą „Camino Lituano“ prireiks 20 dienų – beveik trijų savaičių. Jeigu neturi tiek jėgų ar laiko, galima keliauti dalimis – po vieną ar kelis etapus. Mačiau keliaujančių dviračiais. Galima keliauti vienam ar su bendraminčių grupele, su šeima. Galima prisijungti ir prie „Camina Lituano“ asociacijos organizuojamų žygių. Geltonas rodykles ir šv. Jokūbo kriaukles pamatysite ant stulpų, medžių, akmenų maždaug kas 500 metrų.
– Galvojančius apie piligrimystę, žinoma, domina, kur galima nakvoti, kur įsigyti piligrimo pasą, kiek kainuotų ši kelionė ir kiti svarbūs dalykai.
– Nakvynės namai piligrimų laukia kiekvieno etapo pabaigoje, taip, kaip visoje Europoje. Nakvojama klebonijose, parapijų namuose, bendruomenių namuose, kaimo turizmo sodybose, kempinguose, viešbutukuose. Dėl nakvynės reikėtų iš anksto susitarti, o atėjus parodyti piligrimo pasą. „Camino Lituano“ piligrimo pasą galite įsigyti vietose, per kurias eina šis kelias. Jas tikrai rasite panaršę internete. Paso kaina – 2 eurai. Pusryčius ir vakarienę taip pat galite iš anksto užsisakyti nakvynės vietose. Galite pavalgyti ir pakeliui esančiose kavinėse. Pietus aš dažniausiai nešuosi kuprinėje, iš vakaro nusipirkęs maisto parduotuvėje. Žinoma, labai svarbu turėti vandens.
– Ar verta leistis į kelionę „Camino Lituano“ šiuo metų laiku?
– Tikrai verta. Ir puikiai žinau, kad užsikrėsite piligrimyste ir nekantriai lauksite kitos vasaros. Aš pats jau visa širdimi trokštu būti tas amžinasis piligrimas. Beje, manęs dažnai klausia, ar tik stipriai tikintis žmogus gali su tokiu entuziazmu leistis į piligrimines keliones. Manau, kad piligrimų keliai tikrai atviri visiems – įvairių įsitikinimų, pažiūrų žmonėms. Kiekvienas piligrimo kelyje gali rasti savo gyvenimo kelio prasmę.
– Ačiū Jums už pasidalijimą ir įkvepiantį kvietimą keliauti piligrimų pramintais takais.
