Per ražienų laukus, obuoliais pakvipusius sodus ir kardelių žiedais pražydusius darželius į žemę ateina ruduo. Su juo – Rugsėjo 1-oji. Diena, kai pailsėję iš po vasaros atostogų į klases sugrįžta moksleiviai ir mokytojai. Vesti savo mokinius matematikos žinių labirintais pasiruošusi ir jauniausia amžiumi Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos pedagogų kolektyvo narė Ilona Vilimienė.
Būti mokytoja neplanavo
I. Vilimienei šis rugsėjis mokykloje – jau ketvirtas. Dirbti Lauryno Ivinskio gimnazijoje, kurios abiturientė yra ir pati, pradėjo 2017 metais. Sau netikėtą žingsnį žengė sulaukusi siūlymo užimti laisvą matematikos mokytojo vietą.
„Meile matematikai užsikrėčiau nuo savo mokytojos Reginos Aužbikavičienės, bet dirbti pedagoge tikrai nesvajojau – mokytojo specialybė man neatrodė patraukli.
Bet, kaip dažnai būna, gyvenimas ima ir pakoreguoja planus. Pirmąjį planą – po studijų Klaipėdos universitete išvažiuoti pas Norvegijoje dirbantį draugą – sugriovė dukrytės Lukos gimimas. Pasilikome Lietuvoje, sukūrėme šeimą. Su vyru Dariumi ketinome apsigyventi Gargžduose, kur jau turėjome butą, bet… ramybės nedavė noras vaiką auginti nuosavame name. Taip ir įsikūrėme pas mamą Vatušiuose.
Raginimo išmėginti mokytojo duonos skonį sulaukiau, kai Lukai buvo pusantrų metų. Augindama dukrytę planavau, kad į darbą eisiu tik tada, kai mažylė bus dvejų, norėjau būti pavyzdinga mama, bet… Priėmiau pasiūlymą. Pradėjau dirbti mokykloje ir pati įstojau mokytis – matematikos bakalauro diplomą turėjau, pedagogo kvalifikacijos – ne“, – pasakojo Ilona.
Pirmieji metai – sunkiausi
Pirmieji metai nebuvo lengvi. Didžiausias iššūkis, laukęs jaunos mokytojos, buvo įveikti kalbėjimo prieš klasę baimę. I. Vilimienė neslėpė iki šiol prisimenanti, kaip iš jaudulio drebėdavo rankos: „Sau sakiau, kad jeigu išdirbsiu vienerius metus, galėsiu ir toliau mokyti. Išdirbau. Antrą rugsėjį pasitikau jau drąsesnė, o šiandien galiu drąsiai teigti: dirbti mokytoja man patinka.“
Pasak I. Vilimienės, pedagogo darbas įdomus tuo, kad nėra rutinos. Kasmet mokytojams keliami nauji reikalavimai, o ir patys jie ieško galimybių kuo įdomiau išdėstyti savo mokomo dalyko medžiagą. Apsnūsti neleidžia ir žinios, įgytos dalyvaujant mokymuose ir seminaruose.
Pavasarį tikru išbandymu visai švietimo sistemai tapo nuotolinis mokymas. Įveikti nemažus iššūkius, priprasti prie naujos mokymo formos teko ir mokiniams, ir mokytojams.
Karantino laikotarpis davė daug naujos patirties. „Buvo mokinių, kurie iš pradžių džiaugėsi, kad nereikės eiti į mokyklą, tokių, kurie tikėjosi lengvai pasigerinti pažymius. Vėliau paaiškėjo, kad tenka daugiau pasėdėti prie vadovėlių, patiems aiškintis tai, kas liko nesuprasta. Rašydavo man ir į feisbuką, ir telefonu žinutes siųsdavo. Pagalbą gavo visi, kas prašė. Po kiek laiko dalis mokinių pradėjo kalbėti, kad jau pasiilgo bendravimo ir draugų, kad jau norėtų eiti į mokyklą, o ne mokytis namuose.
Ir šis rugsėjis bus kitoks. Mokytojai po klases, o ne vaikai po kabinetus vaikščios. Galvoju: teks šiemet man kuprinę įsigyti“, – nesibaimina pokyčių matematikė.
Noras ar nenoras mokytis ateina iš šeimos
Labai daug kalbama apie menkus mūsų šalies moksleivių pasiekimus, didelių pertvarkų reikalingą švietimo sistemą, vaikų nenorą mokytis. I. Vilimienė sakė tarp savo mokinių turinti ir labai gabių, ir tokių, kuriems trūksta motyvacijos mokytis. Pasak mokytojos, norą arba nenorą siekti žinių vaikas atsineša iš šeimos, kur formuojamos pagrindinės jauno žmogaus vertybės.
„Jeigu tėvai sugeba motyvuoti savo atžalą mokytis, įtikinti, kad geras išsilavinimas – vertybė, jis ir mokosi. Mažiausiai pastangų įdeda mokiniai, kurių tikslas – pabaigti mokyklą ir išvažiuoti dirbti į užsienį.
Negalime turėti gerų brandos egzaminų rezultatų, jeigu dešimtokas, vos ne vos išlaikęs matematikos žinių patikrinimą, siekia vidurinio išsilavinimo. Nesutinku ir su nuomone, kad namų darbai nereikalingi, kad užtenka darbo klasėje. Norėdamas išmokti turi dirbti. Nebus pastangų – nebus ir rezultato“, – teigė I. Vilimienė.
Mokykloms reikia jaunų mokytojų
Paklausta, ar rekomenduoja savo mokiniams rinktis mokytojo profesiją, I. Vilimienė sakė: „Esu ir būsiu mokytoja. Apie šią profesiją dabar galvoju kitaip, nei galvojau būdama gimnazistė. Mokytojo darbas – atsakingas ir įdomus. O ir atlygis už jį, mano nuomone, visai padorus, tuo labiau kad gyveni mažame miestelyje, kur atlyginimų vidurkis nėra labai aukštas.
Jauni pedagogai labai reikalingi, ypač dabar, kai didesnioji dalis mokyklose dirbančių mokytojų – vyresnio amžiaus žmonės. Savo mokiniams sakau, kad kažkas turės mokyti mūsų vaikus, kad nuo mūsų visų požiūrio į šią profesiją priklauso, kaip atrodys ateities mokykla.“
Savo kolegoms ir buvusiems mokytojams Ilona artėjančių naujų mokslo metų proga linki kantrybės dirbant neįprastomis sąlygomis, daugiau šypsenų veiduose ir optimizmo.
