Visuomenė neturi empatijos valdininkams, dažnai kritiškai vertina jų darbą. Kaip iš kitapus stalo atrodo valstybės tarnautojo pareigos? Kokių išbandymų, netikėtumų tenka patirti atsisėdus į valdišką kėdę? Apie tai mėginome sužinoti kalbindami Rietavo seniūnijos seniūną Tomą Daukšą.
Nusivilkęs uniformą tapo seniūnu
Tomas Daukšas savivaldybės gyventojams anksčiau buvo pažįstamas kaip policijos pareigūnas. Kai 2018-aisiais, po dvidešimt dvejų tarnyboje praleistų metų, išėjo į užtarnautą poilsį, ilgai namuose nesėdėjo. Pirmiausia įsidarbino kultūros centre garso operatoriumi. Vėliau, sužinojęs apie laisvą seniūno vietą, ryžosi dalyvauti konkurse.
„Pareigūnai anksti baigia tarnybą. Kol jaunas, ilgai namuose nenusėdėsi. Norėjau išbadyti savo galimybes naujame amplua. Buvau tikras, kad galiu vadovauti seniūnijai, tuo labiau, kad su teritorija ir joje gyvenančiais žmonėmis susipažinau dar dirbdamas apylinkės inspektoriumi“, – prisiminė savo apsisprendimą T. Daukšas.
Seniūno pareigas einančiam valstybės tarnautojui priskirta ne viena funkcija, tarp jų – seniūnijos teritorijos priežiūra. Būtent tai, kaip atliekami šie darbai, labiausiai reprezentuoja seniūno darbą. Duobėtas žvyrkelis, užpustytas kelias ar laiku nenušienautas skveras – lauk nepatenkintų gyventojų skambučių.
T.Daukšas nesigina taip pat sulaukiantis skundų, dažniausiai dėl kelių nulyginimo greideriu. „Nepavadinčiau jų skundais, daugiau pranešimais, prašymais. Skambinantys žmonės retai pyksta, dažniau primena, kad jau laikas kažką daryti. Norėtųsi, kad galimybės padėti būtų didesnės, bet darome tai, ką galime. Labai džiaugiuosi stipriomis bendruomenėmis, kurios pačios suorganizuoja talkas viešosioms erdvėms tvarkyti. Aktyviausi kaimų gyventojai – didžiausi seniūnų padėjėjai. Galvoju, kad be jų užtikrinti tvarką būtų daug sudėtingiau“, – negailėjo liaupsių seniūnijoje veikiančioms bendruomenėms T. Daukšas.
Sunkiausias iššūkis – žolės šienavimas
Patyręs, kokius priežiūros darbus diktuoja skirtingi sezonai, sunkiausiu iššūkiu seniūnas įvardija: žolės pjovimas pavasarį ir vasarą. Ir tuoj pat priduria, kad žiemos vargų jam dar netekę. „Praėjusios žiemos kaip ir nebuvo, tad kelių valymo rūpesčių išvengiau, nors, prisipažinsiu, labai nerimavau. Neteko patirti ir didelių stichijų. Kai viesulas Rietave ir aplink jį medžius vartė ir namų stogus draskė, seniūnu dar nedirbau. Galiu tik įsivaizduoti, kiek darbo buvo likviduojant uragano padarinius. Tačiau vieną išbandymą – karantiną – vis dėlto teko įveikti. Reikėjo organizuoti nuotolinį darbą, bendravimą su gyventojais. Galvoju, kad taip buvo sunkiau – juk visus iškilusius reikalus telefonu turėjo išsispręsti. Stengėmės dirbti neįprastomis sąlygomis, bet jos neįprastos buvo visiems“, – pasakojo seniūnas.
Paskatino kurti bendruomenę
T. Daukšas, ateidamas į seniūniją, kaip vieną iš savo veiklos planų minėjo vietos bendruomenių stiprinimą. Paklaustas, ar per metus laiko spėjo ką nors nuveikti šioje srityje, šypsosi: „Seniūnijoje kuriasi nauja bendruomenė – mano gimtuosiuose Bubėnuose. Pakalbinau aktyviausius žmones, ten gyvenančias jaunas šeimas, paaiškėjo, kad jie norėtų aktyvaus laisvalaikio aikštelių. Smagu, kai gyventojai turi norų. Kad svajonės išsipildytų, reikia kažką daryti – kaimo bendruomenės steigimas būtų puikus pirmasis žingsnis. Subūrus aktyvą, jau galima galvoti apie projektų, pagerinsiančių gyvenimo Bubėnuose kokybę, rengimą“.
Pradėjo mokytis muzikos
Net tie žmonės, kuriems su seniūnu bendrauti tenka nedaug, sako matantys, kaip švelnėja griežti buvusio policijos pareigūno veido bruožai. Galbūt su pareigūno uniforma jis nusivilko ir kažką daugiau…? „Uniforma įpareigoja. Pareigūno elgesiui, jo moralei keliami aukštesni reikalavimai nei kitiems. Esi labiau matomas, privalai būti pavyzdys. Karjeros valstybės tarnautojas taip pat turi elgtis nepriekaištingai, bet kartu gali būti laisvesnis… Kaip ir pati darbo specifika – ir panaši, ir skirtinga: policininkui ir seniūnijos vadovui kartais tenka spręsti panašias problemas, bet pareigūnas turi galimybę nubausti, o seniūnas dažniausiai tarsis geruoju… Pastebėjau ir dar vieną įdomų faktą: tiek ankstesniame darbe, tiek dabar spręsdamas įvairias problemas susiduriu su tais pačiais gyventojais. Matyt, taip jau yra, kas linkęs ieškoti problemų, tas jų visur randa“.
Pasitraukęs iš policijos, T. Daukšas žengė dar vieną sau svarbų žingsnį – įstojo į Rietavo meno mokyklą mokytis groti gitara. Tokią svajonę sako seniai turėjęs. Pavasarį su Liolių kaimo bendruomenės pirmininku Mindaugu Marozu ir Žadvainų kaimo bendruomenės pirmininku Antanu Karbausku surepetavo pirmąją dainą, o liepos mėnesį turėjo premjerinį pasirodymą. Rietaviškiai vyrų ansamblį priėmė labai šiltai, tad gali būti, kad ateityje juos scenoje matysime dažniau.
Seniūno šeima – žmona Daiva, sūnus Nojus ir dukra Liepa – palaiko tėčio norą muzikuoti. Tuo labiau, kad ir vaikai turi savo pomėgių: Nojus – sportinių šokių šokėjas, Liepa – pirmuosius žingsnius žengianti jojikė. „Nors Rietavas ir mažas miestelis, kiekvienas gali rasti, kur realizuoti save. Gyventi čia gera ir saugu“, – įsitikinęs T. Daukšas.
