Praėjusio ketvirtadienio vėlyvą popietę Plungės parke vyko renginys, skirtas paminėti neeilinį įvykį – kunigaikščio Mykolo Oginskio vaismedžių sodo atkūrimą. Parko teritorijoje atsodinti vaismedžiai – Žemaičių dailės muziejaus ir Plungės pramonininkų bendro darbo rezultatas, kuriuo, tikima, džiaugsis ir didžiuosis kiekvienas plungiškis.
Šventinę nuotaiką tą popietę parke kūrė Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos auklėtinio Simono Šimkaus atliekama muzika.
Į kvietimą dalyvauti renginyje atsiliepė nemažai garbių svečių: vietos politikai ir rajono valdžios atstovai, vietiniai Seimo nariai, Plungės pramonininkų sąjungos nariai su prezidentu Antanu Borumu priešakyje. Sulaukta ir Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebono Vytauto Gedvainio. Jam patikėta misija pašventinti jaunus medelius, kad sodas ne tik duotų skanių vaisių, bet ir būtų vieta, kur „derėtų“ žmonių gerumas ir grožis.
Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas sveikinimo kalboje visiems priminė, jog sodai XVII–XIX amžiuje buvo „dvarų estetikos ir kultūros vienetas“. Vaismedžių sodas tuo laiku puošė ir Oginskių dvaro teritoriją.
Direktorius pagarsino istoriko Gintaro Ramono surinktą informaciją, kuri liudijo, kad toks sodas kunigaikščių laikais Plungėje tikrai buvo.
Sodo buvimą įrodo išlikę Lenkijos laikraščių skelbimai. 1900 metų laikraštyje „Lenkijos sodininkas“ prie skilties „Komercinių sodų adresai, nurodant vaisių kiekį, parduodamą dėžėse su didmeninėmis kainomis“ 13-ajame punkte parašyta: „Kun. Oginskis. Plungė: žieminiai obuoliai, 50–100 dėžių po 1,5–2 rublius.“
1899 metų tame pačiame laikraštyje, skiltyje „Kitų gubernijų vaisių derliaus lentelė“, nurodoma, kad Plungės derlius tais metais buvęs mažas. Sode augo vyšnios, obelys, persikai, abrikosai, braškės, avietės, agrastai, serbentai, slyvos, kriaušės.
„Muziejus ilgus metus svajojo atsodinti sodą, ypač kai prasidėjo buvusio stadiono rekonstravimo darbai. Ši vieta, kur dabar pasodinti vaismedžiai, ilgą laiką buvo apleista. Ieškojome įvairių galimybių, galiausiai parengę projektą gavome finansavimą iš Aplinkos apsaugos rėmimo fondo. Labai džiaugiamės, jog savo svariu indėliu prie sodo atkūrimo prisidėjo ir Plungės pramonininkai, muziejaus ūkinės dalies darbuotojai“, – kalbėjo A. Bakanauskas.
Plungės pramonininkų sąjungos prezidentas A. Borumas savo ir kolegų vardu džiaugėsi galėdami palaikyti sodo atkūrimo idėją, kuri svarbi ne finansiniu aspektu, o tuo, kad turi išliekamąją vertę – atkuria istoriją. „Smagu, kad miestas gražėja, o mes, pramonininkai, prie to prisidedame ne tik sumokėdami mokesčius į biudžetą, bet ir pritardami tokioms idėjoms bei jas paremdami. Kuo dažniau linkiu visiems užsukti į Plungės parką“, – paragino A. Borumas. Beje, pramonininkai prisidėjo ne tik prie istorinio sodo atsodinimo, bet ir prie tako link laikrodinės sutvarkymo.
Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis gyrė pramonininkų ir muziejininkų bendro darbo rezultatą. „Dūšia“ džiaugiasi, kad tai, kas buvo sunaikinta, yra atgaivinama“, – pažymėjo meras ir išreiškė viltį, kad galbūt po viena iš šių pasodintų obelų sėdės būsimas Plungės Niutonas.
Taigi Plungės parkas vėl turi sodą savo istorinėje vietoje (teritorijoje greta Plungės turizmo informacijos centro). Čia augs 103 senųjų veislių obelys, 24 vyšnios ir 10 slyvų. Sodinukai buvo įsigyti iš medelyno Kretingos rajone.
Beje, tai ne paskutinis kunigaikščio M. Oginskio sodo atkūrimo darbas. Pavasarį pasodinus 236 bijūnų lysvę, dabar – vaismedžių sodą, jau kalbama ir apie šermukšnių alėjos su suoleliais prie tako link laikrodinės įrengimą.
Iškilus klausimui, kas po 10–15 metų naudosis atkurtojo sodo derliumi, A. Bakanauskas neabejojo, kad idėjų nepritrūks. „Pirmiausia ketiname juo dalintis, o patys spausime sultis, kepsime pyragus ir visu šiuo gėriu vaišinsime muziejaus lankytojus“, – žadėjo muziejaus direktorius.
Sodas – puiku! Bet keliuko nebeliko.
„augs 103 senųjų veislių obelys“. Paklausimas: 103 veislės minimos ar 103 medeliai? Kodėl neparašius aiškiai?