Atostogos ūkininkams? Oi, kaip retai jų būna!

Stonaitiškiai Renata ir Saulius Drungilai šiemet buvo tie, į kurių rankas atiduotas svarus – konkurso „Metų ūkis“ – laimėjimas. „Tikrai nesitikėjome, nes visada buvome tie, kurie labiau lygiuodavomės į kitus, į didesnius ūkius. Niekada nemanėme, kad nusipelnėme tokio titulo, todėl pelnytas įvertinimas netgi labai netikėtas, aišku, malonus“, – praėjus kuriam laikui po apdovanojimų šventės kuklindamiesi kalbėjo Renata ir Saulius. Laurų jiedu prisiimti nenori ir mano, jog šis laimėjimas turėtų būti skirtas Renatos tėvams Roželei ir Pranui Rimeikiams: būtent nuo jų prasidėjo šiandieninio Drungilų ūkio gyvavimas.

Pačių didžiausių ir tvirčiausių rajono ūkių šeimininkai į būrį rinkosi spalio pradžioje, kai Žemaičių Kalvarijoje vyko kasmetinė rajoninė žemdirbių šventė. Čia ypatingas dėmesys buvo skirtas būtent Nausodžio seniūnijoje, Stonaičiuose, ūkininkaujantiems R. ir S. Drungilams. Lietuvos ūkininkų sąjungos Plungės skyrius ir Plungės rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyrius, organizavę minėtąją šventę, paskelbė, kad šiemet konkurso „Metų ūkis“ laimėtojais tapo minėtieji stonaitiškiai. Kaip aiškinta, pirmosios vietos Drungilai nusipelnė įvertinus jų ūkininkavimo sritį, ūkio stabilumą, investicijas į jo plėtrą ir inovacijas.
Laimėjimas – svarus, todėl netrukome įsiprašyti pas svetingus šeimininkus į svečius. Būtent „įsiprašyti“, nes, kaip iš pradžių sakė Saulius, „girtis visai nesinori“. O be reikalo – Drungilų ūkis tikrai pavyzdinis, ne tik ūkis, bet ir namų aplinka. Renata iškart pridūrė, jog viską, ką akys užmato, puoselėja jos mama, o kai mama kruta po kiemo gėlynus ir krūmynus, ir jai ūpas pakyla.
Saulius žmonai antrino, kad jo uošvė – namų dizainerė ir ūkio buhalterė, uošvio atsakomybė – mažųjų veršiukų priežiūra. „Visi mes čia laikome kiekvienas savo kampą“, – pabrėžė vyras. Darniai sutardama, vedama bendro tikslo, jų draugiška šeima ir sukūrė viską, ką šiandien turi: didelį gražų namą, išpuoselėtą aplinką, sėkmingą verslą – pienininkystės ūkį.
R. ir S. Drungilai šiuo metu valdo apie 120 ha žemės. 80 ha jos – nuosava. Ūkyje – 120 galvijų, iš jų – 60 melžiamų juodmargių. „Šiuo metu melžiame mažiau, yra užtrūkusių, bet paprastai laikome apie 60 karvių bandą“, – pasakojo Saulius. Prieauglio bandai užaugina iš savų karvių, gimusius jautukus parduoda, reikalingą pašarą visada ruošia patys – taip mažiau išlaidų. „Karvės nėra kažkokios stebuklingos, primelžiame apie 2 tonas per keturis melžimus. Stengiamės tiekti tik kokybišką pieną“, – teigė ūkininkai.
Aišku, tokiame ūkyje neapsieinama be europinės paramos, parengus projektus įsigyta reikalingos technikos. Saulius įsitikinęs, jog investuoti į tai būtina: „Gerų darbininkų šiais laikais labai sunku rasti. Technikos tam ir įsigyjame, kad reiktų kuo mažiau pagalbos iš šalies.“
Šiuo metu Drungilų ūkyje, be pačių šeimininkų, darbuojasi trys samdomi žmonės. „Turime jauną melžėją, du darbininkus. Labai džiaugiamės jais, nes jie tikrai dirba atsakingai, nėra vėlavę į darbą“, – kalbėjo Renata.
Tačiau darbininkams darbo valandos anksčiau ar vėliau baigiasi, o štai šeimininkams rūpesčių ūkyje niekada netrūksta. Savaitgaliais, kai samdomiems darbuotojams yra laisvadieniai, Drungilai visus darbus nudirba patys, padedami tėvų Roželės ir Prano. Atostogos? Oi, kaip retai jų būna! Kada paskutinįsyk ilsėjosi, gerai ir nepamena. „Ir į Palangą mes tik vakare po darbų tenuvažiuojame, ir tai tik porai valandų. Kad kažkur išvažiuotum ir niekas nerūpėtų – taip tikrai nebūna“, – sakė šeimininkė.
Bet dėl to Drungilai nebėdoja. Toks jų pasirinkimas – stengtis, kad šeimos ūkis sėkmingai gyvuotų.
Pokalbio metu ūkininkai ne kartą pabrėžė, jog be kartu gyvenančių tėvų pagalbos prižiūrėti ūkį būtų kur kas sudėtingiau. Dabar Renata ne tik ūkininkauja, bet ir dirba virėja greta esančiuose Stonaičių socialinės globos namuose. Čia nemažai metų pradirbo ir Saulius, bet pastarąjį dešimtmetį vyras tik ūkininkauja.
Drungilai neslėpė, jog neretai tenka išgirsti įvairių pavydo gaidele skambančių kalbų dėl sotaus gyvenimo, tačiau juk niekas nežino, kiek reikėjo ir reikia įdėti sunkaus fizinio darbo, kad viskas, kas yra užgyventa, duotų naudos.
„Pirmiausia čia pasistatėme fermą, o visa kita tik paskui atsirado, ariama žemė čia buvo“, – rodydami savo valdas pasakojo Drungilai. „Čia ne vienos dienos darbas ir įdirbis… Ūkis iš karto neatsirado, po karvelę, po karvelę ir išsiplėtėme“, – nutęsė Saulius. Sukurti tokį ūkį išties reikia laiko. Ar patartų užsiimti ūkininkavimu jauniems žmonėms? Saulius nusišypsojo ir papurtė galvą: „Įsiveli“ visam gyvenimui jau tada. Tampi ir agronomu, ir veterinaru, ir buhalteriu – viską reikia daryti, viskam reikia žinių, o kur jų įgysi – tik kasdien dirbdamas ūkyje. Gyvenimas duoda savo pamokas.“
Drungilų planuose nėra numatyta ūkio plėtros, svarbiausias uždavinys – išlaikyti tai, kas sukurta. Sveikatos, noro ir jėgų dar tikrai netrūksta, o pelnyti apdovanojimai, jų manymu, motyvuoja ne juos, o jų vaikus – dvi dukras. Tai lyg įrodymas, jog ir sunkus fizinis darbas yra pastebimas ir įvertinamas.