„Labdara rūbais ir daiktais nepriimama“, – kabo užrašas ant parapijos namų, kuriuose įsikūrusi Telšių vyskupijos „Carito“ Rietavo skyriaus buveinė, durų. Tarsi jo nematydami rietaviškiai maišus su drabužiais palieka parapijos pastato koridoriuje, o kartais – net lauke, šalia įėjimo.
Paramos drabužiais ir daiktais kratosi ir „Caritas“…
Tame pačiame užraše skelbiama, kad dėl padidėjusios grėsmės užsikrėsti koronavirusu savanoriai parapijos pastate šiuo metu nedirba. Tad aukojimas per prievartą, nesidomint, ar tokia parama iš viso reikalinga, labiau panašėja į atsikratymą spintoje susikaupusiais nereikalingais drabužiais nei į kilnų poelgį – labdarą. „Caritas“ rūbų ir daiktų nebepriima dėl paprasčiausios priežasties – nebeturi kur jų dėti, nes žmonių, kuriems reikalinga tokios formos parama, mažėja.
Pasak Telšių vyskupijos „Carito“ Rietavo skyriaus vadovo klebono Antano Gutkausko, pasikeitė vargingiau gyvenančių žmonių poreikiai, pagalbos drabužiais beveik niekam nebereikia. „Rietaviškiai mūsų prašymo nenori girdėti: kaip vežė maišais rūbus į parapijos namus, taip ir tebeveža. Tai jau panašiau į atsikratymą nereikalingais tekstilės gaminiais nei į paramą. Savanoriai drabužius surūšiuoja, kurį laiką sandėliuoja, o vėliau turime juos utilizuoti. Paslauga kainuoja, tad tenka ieškoti, kur gauti lėšų už ją sumokėti“, – kalbėjo klebonas.
…ir Socialinių paslaugų centras
Nemažą galvos skausmą susikaupusios nereikalingų drabužių krūvos kelia ir Rietavo socialinių paslaugų centro direktorei Danutei Stončiuvienei.
„Situacija keičiasi – savivaldybės gyventojai nebėra tokie vargingi, kad priimtų bet kokią jiems siūlomą paramą: ir drabužius labai atsirenka, ir baldų senų nebenori. Vaikiški rūbeliai dar turi paklausą, o didesnių dydžių taip ir lieka krūvose. Žmonės turėtų suprasti, kad Socialinių paslaugų centras nėra vieta, kurioje galima atsikratyti nereikalingais daiktais. Būna atvejų, kai, žmogui mirus, artimieji supakuoja visus daiktus ir atveža mums. Kai atsisakome imti – pyksta. Būna, kad maišuose randame supelijusių, netvarkingų ir nešioti net nebetinkančių drabužių. Laimei, tokių „aukotojų“ pasitaiko vis rečiau. Manau, žmogus, turintis nereikalingų baldų, buitinės technikos, drabužių ir norintis juos atiduoti, pirmiausia turėtų pasiskambinti, pasidomėti, ar yra šeimų, kurioms šių daiktų reikia.
Dabar, kai šitokios technologinės galimybės, apie dovanojamus daiktus galima paskelbti feisbuke, lygiai tokiu pat būdu galima paprašyti ir paramos. Taip parama tiesiogiai pasiektų žmogų, kuriam jos iš tiesų reikia“, – teigė D. Stončiuvienė.
Nereikalinga tekstile kiekvienas atsikrato savaip
Žmonės šiais laikais perka daug daugiau drabužių, nuolat atnaujina savo garderobą. Įsigyti naują rūbą – ne problema, o kur dėti nebereikalingą, bet dar visai tinkamą dėvėti – čia jau nemažas rūpestis.
Telefonu atlikome mažytę apklausą. Kalbintų moterų klausėme, kur jos deda šeimai nebereikalingus drabužius.
„Į namo palėpę. Turiu jų tikrai nemažai sukaupusi. Kur dėsiu, kai ateis laikas valyti palėpę, nežinau. Anksčiau, kai vaikai buvo mažesni, jų drabužėlius veždavome kaime gyvenančiai giminaičių šeimai. Dabar ūgtelėję giminaičių vaikai jau nenori nešioti mūsų vaikų dėvėtų rūbų“, – pasakojo rietaviškė Lina.
Kita pašnekovė tikino, kad su tokia problema nesusidurianti: „Turiu draugių, auginančių panašaus amžiaus vaikus, tad rūbeliais keičiamės tarpusavyje. Jeigu nusiperku drabužį, bet jo nenešioju, parduodu internetu arba perleidžiu draugėms.“
Gana šiuolaikišką šios problemos sprendimo būdą sakė radusi mūsų kalbinta Agnė. „Apsipirkti dažniausiai važiuojame į Klaipėdos „Akropolyje“ esančias parduotuves. Vykdami pasiimame ir maišiuką su nebereikalingais drabužiais. Paliekame juos „H&M“ parduotuvėje: ir tvarkingais nereikalingais rūbais atsikratome, ir gamtos išteklius saugome, ir dar nuolaidą pirkiniams gauname. Tiesa, paskutinį kartą tai darėme praėjusią žiemą, tad negalėčiau užtikrinti, kad tinklas dar vis surenka drabužius“, – kalbėjo moteris.
Atsakymų būta ir kitokių. Kai kurios pašnekovės teigė nereikalingus drabužius deginančios, metančios į buitinių atliekų konteinerius, atiduodančius sunkiau gyvenantiems pažįstamiems.
Pakalbinome ir tokių, kurios prisipažino, kad skaudama širdimi dar visai kokybiškus drabužius išvežančios į atliekų surinkimo aikštelę, esančią Kalakutiškės kaime.
Susisiekę su atliekų priėmimo aikštelėje dirbančiu Pranu Liutkumi sužinojome, kad tekstilės gaminių rietaviškiai atveža tikrai nemažai. „Iš fizinių asmenų drabužius priimame, žinoma, jeigu atvežami normalūs kiekiai. Būna, kad po žmogaus mirties, valydami namus, artimieji surenka palėpėse per gyvenimą sukauptus drabužius ir atveža priduoti į aikštelę. Turiu tik 800 kg tekstilės atliekų talpinantį konteinerį, tad negaliu priimti didelių kiekių. Tokiu atveju patariu vežti tiesiai į sąvartyną Jėrubaičiuose. Vieni supranta, kiti net girdėti nenori. Neretai prieiname net iki konfliktų“, – pasakojo darbuotojas.
Karantinas, saviizoliacija ne vieną mūsų gyventoją įkalino namuose. Tie, kurie šias priverstines atostogas išnaudos spintoms tvarkyti, turėtų žinoti, kad nereikalingus drabužius gali nuvežti į atliekų priėmimo aikštelę Kalakutiškėje. Aikštelės darbo laikas: antradieniais–penktadieniais 9–18 val., šeštadieniais 9–13.30 val., pietų pertrauka 13–13.30 val.
O tiems, kurių rankos nekyla išmesti nebereikalingus, bet kokybiškus drabužius, teks patiems paieškoti šeimų, kurioms parama rūbais reikalinga. Nes „Caritas“ prašo pagaliau įsiklausyti į jų prašymą, kad labdaros daiktais ir drabužiais nebepriima.
