Ričardas Šlepavičius eina labai atsakingas pareigas. Jis – Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Italijos Respublikoje, Maltos ir San Marino Respublikose. Šis nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinį rangą turintis žmogus, kai tik turi galimybę, būtinai apsilanko ir Plungėje. Kodėl? Nes Plungė – jo gimtasis miestas. Nors iš čia jis išvyko dar 1988-aisiais, baigęs 5-ąją vidurinę mokyklą (dabar – „Ryto“ pagrindinė mokykla), tačiau ryšys su gimtine nenutrūko: artimieji, draugai ir malonūs prisiminimai kaskart kviečia sugrįžti.
Skaitytojų dėmesiui – pažintis su šiuo žmogumi.
Ričardas Šlepavičius, palikęs Plungę, studijas pradėjo Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete. 1994 metais gavo geografo diplomą. 1992–1994 metais dar mokėsi šio universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Tuo laikotarpiu pradėjo karjerą Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje: 1993–1996 metais buvo šios ministerijos NVS šalių skyriaus trečiuoju, antruoju ir pirmuoju sekretoriumi. 1996–1998 metais dirbo Maskvoje, Lietuvos ambasados pirmuoju sekretoriumi. Vėliau iki 2001 metų buvo Lietuvos generalinis konsulas Kaliningrade.
Plungiškio biografijoje – ir darbas Lietuvos ambasadoje Turkijoje, Azerbaidžane, kurį laiką teko vadovauti Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Administraciniam ir Personalo departamentams. Nuo 2017 metų mūsų kraštiečiui patikėtas ambasadoriaus darbas Italijoje.
Sėkmingas R. Šlepavičiaus atstovavimas Lietuvos interesams įvertintas ženkliu apdovanojimu – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.
R. Šlepavičius mielai sutiko atsakyti į keletą „Plungės“ klausimų.
– Kokios pirmiausia mintys aplanko, kai išgirstate minint Plungę ar Rietavą?
– Visada įdomu išgirsti naujienas iš gimtojo krašto, susitikti su kraštiečiais. Natūralu, kad tokiais momentais mintimis nukeliauji į savo vaikystę. Prisimeni mokytojus, draugus, atgimsta vaikystėje patirti įvykiai ir įspūdžiai. Visada džiaugiuosi, kai kraštiečiams kas nors pasiseka, kai atsiranda žmonių, turinčių įdomių idėjų ir gebančių jas realizuoti. Džiaugiuosi, kai sekasi krašto verslininkams, menininkams, kai Mykolo Oginskio festivalis pritraukia minias žmonių, kai svečią pakeri Rietavo bažnyčios grožis.
Kai išgirstu nemalonių žinių, tai ir reakcija atitinkama. Labai išgyvenau, kai Plungė buvo tapusi vienu iš COVID-19 viruso židinių. Bet tai labai natūrali, žmogiška reakcija.
– Kada paskutinįsyk lankėtės gimtame krašte? Kokiu tikslu?
– Deja, nesu dažnas svečias savo krašte. Tais laikotarpiais, kai gyvenu ir dirbu Lietuvoje, Plungę ir Rietavą aplankau po keletą kartų per metus. O kaip dabar, kai dirbu užsienyje, dažniausiai tai pavyksta padaryti vos sykį ar dusyk per metus. Šiemet taip pat Žemaitijoje lankiausi tik vieną kartą per atostogas rugpjūčio mėnesį.
Kai grįžtu, visada stengiuosi pamatyti, kas naujo per metus atsirado mieste. Šiemet aplankiau Plungės estradą, pėsčiųjų alėją, pamačiau „Suvartuko“ klumpes. O Plungės knygyne esančioje kavinukėje išgėrėme puikios kavos, skoniu niekuo nenusileidžiančios itališkai.
Palaikau ryšius su Plungėje ir kituose Lietuvos miestuose ir net kitose šalyse gyvenančiais bendraklasiais. Mūsų klasė buvo nuostabi. Naudodamasis šia proga, noriu perduoti nuoširdžiausius linkėjimus mūsų klasės auklėtojai, nepaprastos inteligencijos ir išminties asmenybei, mokytojai Daliai Naruševičienei.
– Ar sekate gimto miesto aktualijas? Galbūt artimieji yra tie, kurie Jus informuoja apie tai?
– Prie Rietavo gyvena mano mama. Plungėje gyvena mano tėtis, brolis su šeima, dėdės, daug mokyklos draugų. Natūralu, kad šeima ir draugai yra pagrindiniai žinių šaltiniai. Taip pat visada paskaitau naujienas apie Plungę ir Rietavą, kurias spausdina nacionaliniai naujienų portalai. Kartais atsidarau ir vietinių laikraščių svetaines. Negaliu sakyti, kad esu detaliai susipažinęs su naujienomis, bet svarbiausias seku.
Džiaugiuosi, kad ir man keletą kartų pavyko truputį prisidėti prie Plungės ir Rietavo gyvenimo paįvairinimo. 2017 metais M. Oginskio rūmuose įvyko Čiurlionio kvarteto ir dviejų muzikantų iš Italijos – klavesinininkės N. D. Beniušytės ir mandolinininko F. Mammola – koncertas. Pernai rugsėjį mano iniciatyva Plungės bažnyčioje koncertavo žinomas kolektyvas iš Italijos – kamerinis orkestras „I Solisti Aquilani“, o praeitų metų gruodžio mėnesį Plungės, Rietavo ir kitų Lietuvos miestų bažnyčias aplankė Žemaitijoje labai gerbiamo šv. Antano relikvijos. Idėja šias relikvijas atvežti į Žemaitiją kilo lankant Paduvoje esantį šv. Antano kapą.
– Esate, galima sakyti, kosmopolitas. Kaip Lietuva, Plungė atrodo kitų šalių, miestų kontekste? Ar vis dar esame provincialūs?
– Nelaikau savęs kosmopolitu. Esu tik truputį kitokį gyvenimo būdą pasirinkęs žemaitis. Lietuva man yra pati geriausia šalis, ir neplanuoju niekada iš jos išvykti visam laikui. Man atrodo, kad nebūna provincialių miestų. Būna tik provincialus žmonių mąstymas, kuris nepriklauso nuo miesto, kuriame jie gyvena, dydžio. Ar savo kalbos, tradicijų, vertybių puoselėjimas yra provincialumas? Man priešingai – tai didžiulė vertybė. Nors iš Plungės išvykau 1988 metais, bet iki šiol su savo artimaisiais, draugais, Vilniuje gyvenančiais plungiškiais kalbuosi žemaitiškai. Man provincialumas yra netolerancija, kitokio atmetimas, nepriėmimas ir neigimas. Plungė yra tipiškas europietiškas miestas, kuriame persipynė daugybė dalykų. Žmonės keliauja, vyksta prekyba, verda turtingas kultūrinis gyvenimas. Atskirai noriu paminėti Eugenijaus Bunkos nepailstamą triūsą įamžinant, įprasminant Plungės litvakų atminimą. Manau, kad tai net ne nacionalinės, o tarptautinės reikšmės darbas.
– Grįžkime prie Jūsų darbo. Nemažai metų dirbate diplomatinį darbą. Kaip prasidėjo Jūsų karjera?
– Mano diplomatinė karjera prasidėjo prieš 27 metus, 1993-iųjų birželį. Tuo metu Užsienio reikalų ministerija plėtėsi ir pakvietė prieš metus įkurto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentus dalyvauti atrankoje į diplomatinę tarnybą. Taigi mes, grupė studentų, pirmą atranką perėjome pačiame institute, o antras atrankos etapas jau vyko ministerijoje. Iš esmės tai buvo pokalbis, kurio metu buvo bandoma išsiaiškinti mūsų interesus ir gebėjimus. Kadangi aš buvau bene vienintelis kandidatas, kuris norėjo dirbti su NVS šalimis, tai mane iškart ir priėmė į darbą. Taip dar studijų laikais ir prasidėjo mano diplomatinė karjera nuo tuo metu žemiausio laiptelio – trečiojo sekretoriaus pareigų – ir tebesitęsia iki šiol.
– Kuo įdomus yra ambasadoriaus darbas?
– Labai sunkus klausimas. Tai, kas man įdomu, kitam gali būti visai nepatrauklu. Labai sunku atsakymą suformuluoti viena mintimi. Manau, kad mane labiausiai vilioja atradimo ir pažinimo džiaugsmas. Juk mano pirmoji profesija yra geografija. Diplomato darbas sudaro galimybę ne tik pažinti kitus kraštus, kitas kultūras. Jis suteikia didžiulę privilegiją tarnauti savo kraštui ir savo žmonėms. Vartoju žodį „tarnauti“, nes būtent taip suprantu diplomato darbą. Šiame darbe ne viską gali numatyti, apskaičiuoti ar įvertinti. Jame yra daug erdvės ieškojimui, atradimui, idėjoms generuoti ir įgyvendinti. Turbūt visa tai kartu sudėjus ir dar pridėjus didžiulę atsakomybę ir yra tai, kas man įdomu, kad mane traukia ir neleidžia nuobodžiauti.
– Šiuo metu dirbate Italijoje. Daugelis turbūt pasakytų, kad tai – svajonių šalis ir dirbti ten, kur saulė, graži aplinka, besišypsantys žmonės, – vienas malonumas! Sutinkate?
– Ambasada Italijoje yra jau penktas mano paskyrimas į diplomatinę atstovybę užsienyje. Esu dirbęs Maskvoje ir Kaliningrade Rusijoje, Turkijos sostinėje Ankaroje, Briuselyje, o dabar dirbu Romoje. Kiekviena šalis, kiekvienas miestas turi savo specifiką, savo grožį ir savo žavesį. Italija, be jokios abejonės, yra be galo nuostabus, neišsenkamus istorijos ir kultūros lobynus turintis kraštas. Dažnai tenka vykti į kitus Italijos miestus, regionus ir kaskart tokių kelionių metu atrandi kažką naujo, netikėto. Įdomu stebėti kultūrinius skirtumus tarp atskirų Italijos regionų. Be abejo, yra dalykų, prie kurių reikia priprasti, yra dalykų, prie kurių sunku priprasti. Kai vasarą termometro stulpelis priartėja prie +40 laipsnių, tai prie tokios kaitros priprasti turbūt neįmanoma. Bet apskritai jūs esate teisi – Italijoje malonu ir įdomu dirbti ir gyventi.
– Vis dėlto Italijoje dirbate nelengvu metu – kai pasaulis yra atsidūręs koronaviruso gniaužtuose. Italija yra bene viena labiausiai šios infekcijos paveiktų valstybių. Kaip ši situacija atsiliepė Jūsų darbui, susidūrėte su iššūkiais?
– Italija tapo pirmąja Europos valstybe, kuriai koronavirusas smogė visa savo jėga. Tai ambasados darbą paveikė tiesiogiai. Kovo 10-osios vakare, minint Lietuvos valstybės atkūrimo 30-metį, apšvietėme Romos Koliziejų Lietuvos trispalvės spalvomis. Ta trumpa akimirka tapo atkaklaus net 14 mėnesių trukusio darbo rezultatu. Ir iškart tą patį vakarą visi ambasados darbuotojai pradėjo dirbti iš namų ir tai tęsėsi iki birželio 1-osios. Pirmąsias dvi savaites dirbome po 16–18 val. per parą be jokių laisvadienių. Italijoje buvo nemažai įstrigusių Lietuvos piliečių, kuriems ambasada tapo paskutine viltimi ieškant galimybių grįžti namo. Taip mes padėjome keliems šimtams tautiečių parvykti į namus. Vėliau turinio prasme darbas po truputį grįžo į įprastines vėžes, o formos prasme jis iki šiol dar vyksta kitaip. Teko atsisakyti daugybės renginių, misijų, susitikimų, vizitų, ieškoti naujų darbo formų, kurios leistų pasiekti norimų rezultatų. Net ir šiuo metu ambasados kolektyvas yra padalytas į dvi komandas. Viena komanda dvi dienas dirba ambasadoje, o kita – iš namų. Po to keičiamės.
– Pasirinkote ambasadoriaus darbą, bet turbūt dėl tokio Jūsų sprendimo „ambasadoriauti“ tenka ir Jūsų šeimai. Kaip su šiuo darbu sekasi susidoroti Jūsų žmonai, vaikams?
– Manau, kad teisingiau būtų formuluoti klausimą – diplomato darbą. Ambasadorius yra tik pareigos, daugiau atsakomybės, bet profesija yra diplomatas, o šeimai tenka visa diplomato šeimos dalia. Kalbant atvirai, šeimoms toks gyvenimo būdas yra tikras išbandymas. Diplomatų sutuoktiniai turi aukoti savo karjeras. O kaip ją daryti, jei Lietuvoje pagyvenus trejus metus vėl reikia krautis lagaminus ir keliauti kitur? Vaikai neturi savo vaikystės draugų, jiems trūksta pastovumo gyvenime, nes kas kelerius metus reikia keisti šalis ir mokyklas. Mano pirmasis sūnus lankė šešias skirtingas mokyklas trijose šalyse, o antrasis sūnus šešias mokyklas lankė net keturiose valstybėse. Dukra dabar yra aštuntokė, o jau mokėsi keturiose mokyklose trijose šalyse. Tačiau šeima turi galimybę pamatyti ir pažinti skirtingas šalis ir kultūras, išmokti užsienio kalbų. Manau, kad tokioje aplinkoje augę vaikai yra labiau prisitaikę gyvenimui atviroje visuomenėje, geriau gali susidoroti su globalizmo keliamais iššūkiais ir pasinaudoti jo teikiamomis galimybėmis.
– Jei ne diplomato darbas, tai kur kitur matytumėte save?
– Aš ambasadoriumi esu pirmą kartą, nors tarnyboje jau beveik trys dešimtmečiai. Turbūt esu laimingas žmogus, nes dirbu darbą, kuris man patinka, todėl apie kitus darbus net ir negalvoju. Manau, kad jei ne diplomatija, tai turbūt būčiau pasukęs pedagogo keliu. Jau esant paskutiniame geografijos studijų kurse turėjau dviejų universitetų pasiūlymus ateiti dirbti. Bet mano sprendimas jau buvo priimtas – diplomatinė tarnyba.
– Esate pavyzdys, kad net ir iš nedidelio miesto kilus galima padaryti puikią karjerą. Tačiau kad tai atsitiktų, reikia ko?
– Iš esmės kaip ir bet kuriame kitame darbe reikia tik dviejų sąlygų – sąžiningo darbo ir kantrybės. Manau, kad kantriai dirbant teigiamas rezultatas visada ateina. Anksčiau ar vėliau. Nemanau, kad kitose profesijose rezultatai nukrenta iš dangaus. Svarbu tikėti tuo, ką darai, dirbti sąžiningai ir atsakingai, nebijoti visą gyvenimą mokytis, žvelgti į daugelį dalykų ir pirmiausia į save kritiškai ir ieškoti naujų idėjų ir geresnių sprendimų.
– Ar jau žinote, kur po tarnybos Italijoje Jus nuves diplomatijos kelias?
– Atsakymas į šį klausimą labai paprastas. Po darbo Italijoje grįšiu į Lietuvą ir keletą metų dirbsiu Užsienio reikalų ministerijoje. O kur pasuks mano kelias paskui, net neįsivaizduoju. Juk sakiau, mūsų profesijoje nieko labai planuoti negali. Turi priimti gyvenimą su visais jo vingiais tokį, koks jis yra. Bet argi tai nėra didysis šios profesijos grožis?
– Ačiū, buvo malonu pasikalbėti. Linkime sėkmės tolesniuose darbuose.
Noreciau kad plungietis butu psiuntiniu Izaelyje.