Gruodžio 17-oji alsėdiškiui Jonui Bružui dovanos ypatingą šventę – net šimto metų jubiliejų! Išskirtinė diena senolio ypač laukiama. Nenuostabu – sulaukti tokios garbingos sukakties ne dažnam pasiseka. Dėl pasaulinės pandemijos ir koronaviruso suvaržymų jubiliejus bus kitoks – be šiltų apkabinimų, didelės šventės, bet nepasveikintas Jonas neliks: artimieji jam žada dovanoti pačius gražiausius linkėjimus, kuriuos išsakys kompiuterio ekrane.
Jonas turbūt visą dieną galėtų pasakoti apie savo nugyventas dienas. Per tokį ilgą laikotarpį juk buvo visko. Tik bėda, kad šiandien jau klausa nebėra tokia gera, o ir įvesti karantino apribojimai neleidžia susitikti su senoliu akis į akį. Apie šio alsėdiškio gyvenimą mielai papasakoti sutiko dukra Jovita ir marti Birutė, kurios prižiūrimas Jonas ir gyvena.
J. Bružo kartos žmonės turbūt yra tie, kurių gyvenimas ypatingas. Jiems teko išgyventi tai, kas mums šiandien atrodo tolima istorija, neretai su skaudžia ir liūdna patirtimi. Gyvenimas nelepino ir Jono. Dar mažas būdamas jis neteko mamos, gausioje šeimoje užaugo prižiūrimas tėvo. Vargo, nepriteklių netrūko.
Alsėdiškiui teko patirti ir tremtinio dalią. Tiesa, su šiuo gyvenimo laikotarpiu susijęs ir gražus atsiminimas. Būtent tolimojoje Rusijoje, Krasnojarsko krašte, jis sutiko būsimą žmoną lietuvaitę Jovitą, kurios šeimą taip pat palietė tremties šešėlis. Dvylika metų jaunesnė mergina tada susuko galvą 35-erių metų Jonui, tad nieko nelaukiant ir vestuvės atšoktos. Tiesa, jos buvo kuklios. „Kai tėvai tuokėsi Sibire, žiedų neturėjo, o į „zaksą“ važiavo dviese arklio tempiamomis rogėmis“, – prisimena šiandien dukra Jovita.
Jovita ir Jonas Bružai sugyveno penkis vaikus. Trys iš jų – Jonas, Janina ir Kazimieras – gimė Rusijoje, Zina ir jaunėlė Jovita pasaulį išvydo, kai šeima jau sugrįžo į Lietuvą, į gimtą Plungės kraštą. Abu Bružai iš čia kilę, iš Šateikių seniūnijos, į Alsėdžius gyventi atsikėlė bene 1966 metais. Nuo tada šio miestelio jie ir nebepalikę. Šaknis čia įleido ir dukra Jovita bei sūnus Kazimieras. Likę vaikai laimę surado Vilniuje, Kaune ir Jonavoje.
Jonas visą gyvenimą dirbo fizinį darbą, gal dėl to ir sveikatą „užsidirbo“ geležinę. Kolūkyje buvęs darbininku. „Jis labai gerai prižiūrėjo, mylėjo gyvulius, dirbo prie galvijų. Zootechnikai džiaugėsi jo darbu. Tėvo pavardė buvo net garbės lentoje įrašyta“, – sakė dukra.
Į pensiją J. Bružas išėjo būdamas 60 metų, tačiau ne jo būdui buvo ramiai sėdėti. Nusprendęs, kad dar yra gana jaunas ir kad turi sveikatos, jis kurį laiką padirbėdavo ir prie statybų, ir savame ūkelyje spėdavo suktis.
Jonas yra pavyzdys, kad niekada nevėlu imtis to, kas teikia malonumą. Štai būdamas arti 70 metų jis atsiliepė į Alsėdžių bendruomenės kvietimą prisijungti prie saviveiklininkų veiklos. Žinota, kad Jonas yra muzikalus. „Jis visą laiką mėgo dainuoti, giedoti. Ir namuose bet ką darydamas uždainuodavo“, – kalbėjo Jovita. Tad ir įsiliejęs į saviveiklą garbiame amžiuje alsėdiškis šoko, dainavo.
Paklausta, koks tėvas jiems, vaikams, buvęs Jonas, Jovita pasidalijo gražiais prisiminimais. „Vaikus jis mylėjo, gavęs algą visada mums parnešdavo saldainių. Buvo dėmesingas – žiemą ne tik savo, bet ir vos ne viso kaimo vaikus surinkęs veždavo į mokyklą. Pilnas roges, tempiamas arklio, prisisodindavo. Pagrindinis kelias buvo tolokai, tai nuveždavo iki pat mokyklos“, – pasakojo dukra.
Šimtametis šiandien džiaugiasi dvylikos anūkų draugija, jis jau yra ir dvylikos proanūkių prosenelis. Artimieji Joną vadina „papa“. „Tai turbūt dar iš tų laikų, kai Rusijoje gyveno. Vaikai taip įprato, tad visą gyvenimą taip ir liko“, – paaiškino marti Birutė.
Jonas, daugiau nei prieš dešimtmetį likęs našliu, dienas leidžia sūnaus Kazimiero šeimoje. Senieji ir jaunieji Bružai po vienu stogu apsigyveno prieš 27 metus, visą šį laiką sugebėjo išlaikyti darnius santykius, pagarbą vienas kitam, todėl senatvė Jonui – rami ir jauki. „Esame be galo dėkingi brolio šeimai, ypač Birutei, už tėvelio nuoširdžią priežiūrą. Žinome, kad juo yra pasirūpinta, kad nieko jam netrūksta“, – džiaugėsi ir dukra Jovita.
Išties apie Joną Birutė kalba su dideliu rūpesčiu ir švelnumu. Vis pamini žodį „mudu“. Birutė yra ta, kuri šimtamečiui ir kojas pamasažuoja, ir maisto paduoda, ir sveikata rūpinasi. „Dažnai mudu ir kalnus susėdę pagiedame, rožinį pakalbame – esame pamaldi šeima. Anksčiau jis giedotojas buvęs, laidotuvėse ir bažnyčioje giedodavo. Vasarą labai prašė, kad nuvežtume į Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Su vyru pagalvojome, kad reikia būtinai išpildyti žmogaus norą“, – prisiminė Birutė.
Pasitikdamas šimto metų jubiliejų Jonas yra gana guvus senolis. Aišku, su vienokiu ar kitokiu negalavimu tenka kone kasdien susidurti, o tada ir nuotaika nelabai gera yra, tačiau pasiramstydamas lazdele jis dar pavaikštinėja.
Pasirodo, J. Bružas labai laukia savo garbingojo jubiliejaus ir labai stebisi, kad greičiausiai tą dieną pas jį niekas iš svečių neatvyks. „Aš pati jau du mėnesius, galima sakyti, gyvenu visiškame karantine – saugome savo senolį nuo „koronos“, bijome… Norisi kuo ilgiau „papą“ šalia turėti. Juk kaip tikras tėvas jis man, esame susigyvenę ir rūpintis juo man nesunku“, – užsiminė Birutė.
Kalbėdamos apie jų šeimos šimtametį, Jovita ir Birutė sakė, kad nors didelės šventės jų šeima jubiliejaus proga šiuo metu suorganizuoti negali, nors planų tikrai būta, jaukus artimųjų susitikimas vis tiek įvyks. Tam į pagalbą bus pasitelktos išmaniosios technologijos. „Prijungsime didelį kompiuterio ekraną namuose, kiti iš savo namų prisijungs – švęsime taip“, – prasitarė moterys.
„Aišku, negyvi apsikabinimai niekada neatstos artimojo meilės, kurią galime pajausti būdami kartu, tačiau yra, kaip yra“, – pridūrė Birutė. Moteris viliasi, kad jų šeimai dar pavyks paminėti šią gražią sukaktį taip, kaip Jonas yra to nusipelnęs. Bružų giminė laukia Joninių! Jos būsiančios tikrai išskirtinės – juk šimto metų gimtadienį galima švęsti tikrai ne vieną sykį!
