Sakoma, kad mokytis niekada nevėlu. Ko gero, kiekvienas esame pagalvoję, kad būtų neblogai išmokti ką nors naujo: siuvinėti, pinti ar gal net tapyti… Nors gyvai vykstantys renginiai, parodos ir edukacijos uždrausti, Plungės kultūros centras nenustoja stebinti savo lankytojų. Į interneto erdvę persikėlė ne tik kolektyvų pasirodymai, ekspozicijos, bet ir įvairūs mokymai.
Atidumas ir vaizduotė –
gražaus paveikslo derinys
Virtualioje erdvėje su tapyba ant šilko supažindino mėgėja tapytoja Gražina Jonušienė. Kaip sakė moteris, norint pradėti tapyti reikia turėti šilko ir rėmelį jam įtempti. Pasiruošus specialiais dažais piešiamas piešinio kontūras. Jį piešiant svarbu tikslios, be tarpelių linijos, kad dažai nenubėgtų.
G. Jonušienė tokia technika susidomėjo prieš trejetą metų. Anksčiau tapė ant drobės, bet tapyba ant šilko ją labiau užbūrė.
Tapant ant šilko itin svarbus atidumas, nes padarytos klaidos neištaisysi, nebent sugalvosi naują elementą. Nupiešus kontūrą reikėtų palaukti, kol jis išdžius. Jei neturite kantrybės laukti, procesą galima pagreitinti plaukų džiovintuvu. Na, o toliau specialiais dažais, skirtais tapyti ant šilko, lieka tik nuspalvinti pagrindinį piešinį. Kol dažai neišdžiūvę, galima uždėti ir ryškesnę spalvą. Pati G. Jonušienė netapo didelių darbų, nes tam reikia turėti didesnį stovą.
Meilė juostoms ir lėlėms
Juostų pynimo pradžiamokslį pademonstravo tautodailininkė, asociacijos „Kūrėjų meistrų respublika“ narė Laima Paksaitė.
Norintieji išmokti pinti juostas pirmiausia turėtų pasirūpinti vilnoniais storesniais įvairių spalvų siūlais. Pradžioje nereikėtų užsigriebti padaryti ilgą juostą. Trumpesnei nupinti prireiks apie pusantros valandos, ilgesnė gali pareikalauti ir keturių. „Įgudus siūlai patys slysta tarp pirštų“, – kalbėjo tautodailininkė.
Juostų pynimo gali mokytis ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Kaip sakė L. Paksaitė, mažieji galėtų pradėti nuo paprastos kasos pynimo. Tada ir darbas sparčiau vyks, ir rezultatas bus matomas greičiau. Vaikai gali nupinti populiarią draugystės juostelę ar ją naudoti kaip knygos skirtuką.
„Meilė lėlėms gimė dar vaikystėje, kai labai norėjau jų turėti. Bet pradžia buvo 2013 metais, kai užsikrėtusi juostų pynimu aptikau ir būdą, kaip padaryti lėlę“, – apie šį pomėgį kalbėjo L. Paksaitė. Ji sakė, jog per visą tą laiką, kiek kuria lėles, jų padarė gal 200. Žinoma, ne visos yra tautodailininkės kolekcijoje. Vienos iškeliavusios vienur, kitos – kitur, tad kolekcija nuolat keičiasi. Kūrėja lėlių nuolat turi apie 30. L. Paksaitės teigimu, padaryti lėlei adatos neprireiks. Pagrindinė priemonė – lininės medžiagos skiautės. Tautodailininkės žodžiais tariant, jos lėlės gimsta sukimo būdu.
Ir gražu, ir ekologiška
Prieš didžiąsias metų šventes ieškome būdų, kaip originaliau, ekologiškiau papuošti savo namus. Tautodailininkė, pynėja iš žolių Rasa Žalūdienė Plungės kultūros centro lankytojus pamokė, kaip pasigaminti Kalėdų žaisliukų iš žolių. Tiesa, šios puošmenos padarytų gražesnį ir Velykų medį ar stalą.
Visų pirma reikia džiovintų žolių. Tačiau, jei tokių neturite, galite išeiti pasivaikščioti prie vandens telkinių ir ten prisirinkti žaliavos. Parsineštas žoles teks apdžiovinti. „Galima žaisliuką padaryti ir iš nedžiovintos žolės, bet reikia turėti omenyje, kad ji išdžius ir tada žaisliukas praras savo formą“, – teigė moteris.
Na, o darbo eiga pati paprasčiausia – to galėtų imtis ir vaikai. Imame pluoštelį žolės, sukame ją į rutulį. Kad žolė išlaikytų formą, ją apvyniojame siūlais. Toliau tereikia pasitelkti vaizduotę ir pasigamintą formą papuošti, kuo tik širdis geidžia: džiovintais augalais, karoliukais ir kitkuo, ką turite po ranka. Puošybos elementus geriausia klijuoti karštais klijais, bet galima ir paprasčiausiai prisiūti.
Tapyba šlapia akvarele – laisvė kurti
Daugelis grožimės tapytais peizažais, gal net ne kartą stebėjomės autorių sugebėjimais. Visiems prieinamų ir menininku galinčių paversti tapybos šlapia akvarele paslapčių pamokyti gali tautodailininkė Morta Mikašauskienė.
Pasak tautodailininkės, prieš pradedant darbą svarbiausia pasiruošti darbo vietą. Reikėtų, kad paviršius būtų atsparus drėgmei, nes pagrindinis tapybos komponentas – vanduo. Taigi vandenyje išmirkome akvarelinį popierių, bet tiks ir paprastas piešimui skirtas. Tada akvarele padengiame foną, o toliau – leidžiame šėlti vaizduotei.
Pasidomėjus, kodėl jai patinka tokia technika, M. Mikašauskienė sakė: „Tapant šia technika akvarelė pati sužaidžia spalvomis. Kartais rezultatas ir menininkui būna netikėtas. Čia daug vietos fantazijai, gali būti laisvas kūryboje.“
Pasidomėjus, ar ilgai užtrunka nutapyti paveikslą, kūrėja šmaikštavo, jog kuo trumpiau tapai, tuo geresnis darbas išeina, nes pradėjęs taisyti dar labiau sugadini.
Kuo mažesniais dygsneliais
Ko gero, ne vienas, pravėręs senelės skrynią, yra radęs nuostabių siuvinėtų staltiesių, servetėlių, takelių. Pluoštinio siuvinėjimo paslaptis geriausiai išmano plungiškė tautodailininkė Birutė Daukantienė.
Tautodailininkė pasakojo, kad gražiam siuviniui sukurti reikia turėti geros medžiagos, ploną adatą ir mulinė siūlų. Šie siūlai nedažantys, tad galima skalbti ne tik rankomis, švelnūs, vienas su kitu gerai sukimbantys, tad siuvinėtas piešinys būna labai gražus.
Anot B. Daukantienės, kad siuvinėjamas piešinys būtų gražus, svarbiausia nesiuvinėti storais siūlais, o dygsniukai turi būti kuo mažesni.
– – – – – – – – – – – –
Be išvardytų pamokų, Plungės tautodailininkai, kiti gabūs plungiškiai virtualioje erdvėje mokė siuvinėjimo kryželiu, pynimo iš laikraščių, atvirukų gamybos kvilingo būdu. Bet, kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti: Plungės kultūros centras socialiniame tinkle „YouTube“ kiekvieną ketvirtadienį pristato vis naują edukaciją.
Plungės kultūros centro organizuoti ir toliau vykstantys virtualūs konkursai pritraukė dalyvių ne tik iš Plungės, bet ir visos Lietuvos. Ir tai tik įrodo, kad pernai šios įstaigos gauta aukščiausios kategorijos kultūros centro nominacija – pelnyta.
