Mato Stabingio atliekamos muzikos garsai – lyg medus kiekvieno klausytojo širdžiai, o ir stebėti virtuoziškai fortepijono klavišais lakstančius jaunojo plungiškio pirštus – be galo malonu. Keturiolikmetis turbūt jau yra įpratęs prie išsakomų pagyrų, reiškiamo susižavėjimo, tačiau to pernelyg nesureikšmina ir kukliai prataria: „Man patinka savo atliekama muzika džiuginti žmones.“
O pergalė po pergalės įvairiuose konkursuose šiam jaunam žmogui atveria puikias perspektyvas. Juk ne be reikalo apie Matą tarptautinio konkurso „Talents of Europe 2020“ komisija sakė, kad „šis genialus jaunuolis jau turi visa tai, ko reikia būti puikiu pianistu. Išskirtinė ir švari technika, muzikalumas, energija ir instrumento valdymas tiesiog neleidžia nuo jo atitraukti akių. Jis nusipelno didžiųjų koncertinių fortepijono salių“.
Savo skaitytojus kviečiame pažinti Matą iš arčiau.
– Matai, kaip nutiko, kad Tu, matematikų sūnus, atradai muziką? Ką muzika reiškia Tavo gyvenime?
– Nors giminėje muzikantų nėra, mama, vesdama mane iš darželio pro meno mokyklą, jausdavo, kad gailėsis, jei manęs ten nenuves. Meno mokyklą lankyti pradėjau nuo septynerių metų – pas mokytoją Artūrą Urniežių. O mokantis pas tokį gerą pedagogą nepamilti muzikos tiesiog neįmanoma. Pradėjau nuo dūdelės, po metų paėmiau į rankas tromboną. Trečioje klasėje atsirado privalomos pianino pamokos. Tuomet būdamas devynerių ir pradėjau juo skambinti. Groti šiuo instrumentu ir patiko, ir puikiai sekėsi, todėl ėmiau mokytis to kaip specialybės.
– Esi talentingas pianistas. Kuo grojimas fortepijonu Tave žavi? Kaip minėjai, muzikos mokytis pradėjai tikrai ne nuo šio instrumento.
– Grojimas fortepijonu žavi tuo, kad kiekvienas kūrinys yra tarsi atskiras pasaulis, kuriame pilna skirtingų ir visiškai naujų dalykų. Man ypač patinka mokytis naujus kūrinius, nes visuomet norisi pamatyti ir išgirsti kažką naujo. Kai buvau mažesnis, mėgau pasiimti kuo sudėtingesnius kūrinius ir juos sugroti. Tai būdavo tarsi susidorojimas su skirtingais žaidimo lygiais.
– Kokiu ritmu dabar sukasi Tavo mokslai Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje?
– Meno mokykloje mokausi intensyviu – „presto“ – tempu. Vos spėju persijungti iš vienos pamokos į kitą. Dalyvauju konkursuose ne vien su pianinu, bet ir su trombonu. Grodamas trombonu irgi pelnau aukštus įvertinimus. Kazachstane laimėjau pirmąją vietą. Ukrainoje taip pat užėmiau pirmąją vietą, Baltarusijoje – vėlgi. Ir daugelyje kitų konkursų, kuriuose dalyvavau, sulaukiau puikių įvertinimų. Taip pat groju mokytojo A. Urniežiaus orkestre ir dainuoju mokytojos Ritos Urniežienės berniukų chore.
– Nepaisant karantino, praėję metai Tau buvo labai sėkmingi: pelnytas ne vienas svarbus laimėjimas prestižiniuose konkursuose, kurių bene įspūdingiausias – „Talents of Europe 2020“, kur buvai įvertintas laureato diplomu ir gavai kvietimą dalyvauti šiemet Ispanijoje vyksiančiame prestižiniame pianistų konkurse! Apie Tave tąkart užsiminta, jog esi genialus pianistas, kurio ateityje laukia didžiausios pasaulio koncertų salės! Pats tuo tiki? Būti pasaulinio lygio muziku – Tavo tikslas?
– Manau, kad muzika daro žmones geresnius. Man patinka savo atliekama muzika džiuginti žmones. Jei pavyks gyvenime koncertuoti, aš būsiu laimingas. Žinoma, visa tai priklauso ne vien nuo manęs. Aš galiu siekti šio tikslo dėdamas pastangas. Tačiau einant šiuo keliu ypač svarbu nuoširdžių žmonių pagalba. O tokius atsiųsti gali tik Dievas. Vienas tokių žmonių, padėjusių skleistis mano kaip pianisto talentui, buvo mokytoja Jūratė Jonauskienė. Iš jos išmokau ne tik grojimo meistriškumo subtilybių, bet ir nuoširdaus žmogiškumo. Ir dabar turiu gerą mokytoją Daivą Šimkienę, kuri yra labai rūpestinga, organizuota ir nuoširdi.
– Visiems, kuriems teko girdėti Tave grojant, nuostabą kelia gebėjimas atlikti itin sudėtingus kūrinius. Kaip atsirenki, ką nori groti? Ar ilgai tenka mokytis naujo kūrinio?
– Kūrinius atsirenku pagal tai, kaip jie skamba, ir tuos, kurių natos man atrodo įdomiausiai. Naujo kūrinio išmokimo greitis priklauso nuo to, kokio jis yra sunkumo. Žinoma, galiu išmokti per labai trumpą laiką. Sunkioji dalis, kai išmoktą kūrinį reikia „šlifuoti“. Tada pritrūksta kantrybės, žaidimas baigiasi ir prasideda kova su savimi.
– Įdomu tai, jog Tu ne tik virtuoziškai groji pianinu, bet ir kuri. Kiek kūrinių jau esi sukūręs? Kur ir kaip pristatai savo kaip kompozitoriaus talentą?
– Oficialiai esu išleidęs vieną kūrinį, kuris vadinasi „Prieš lietų“ (angl. „Before rain“). Jis yra įkeltas į „Youtube“ mano kanalą ir išplatintas įvairiose muzikos platformose – „Spotify“, „ITunes“ ir kt. Tai tik mano kūrybos pradžia, gaila, jog negaliu daug laiko skirti šiam užsiėmimui, nes mokykloje tenka įtemptai mokytis, o aš tai darau atsakingai.
– Turbūt nesuklysiu sakydama, kad muzika ir fortepijonas yra Tavo gyvenimo didžiausia aistra, pats mieliausias užsiėmimas. Ar lieka laiko ir noro kitiems dalykams: draugams, būreliams?
– Būreliams laiko nerasčiau, o daugelis draugų taip pat užsiėmę mokslais ir muzika. Keista, bet nerandu pomėgių, nesusijusių su muzika. Pastaruoju metu savarankiškai pradėjau mokytis kurti elektroninę muziką. Mokausi naudotis tam skirta įvairia programine ir technine įranga. O ir čia kuriant muzikos takelius nuobodų darbą su kompiuterio pele pakeičia mano draugas pianinas.
– Turbūt pačios prestižiškiausios meno mokyklos didžiuotųsi galėdamos Tave pristatyti kaip savo mokinį. Gal turi planų muzikos mokslus tęsti kuriame nors didmiestyje?
– Šiuo metu esu Plungės „Ryto“ pagrindinės mokyklos aštuntokas, lankau Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklą, tačiau planuoju stoti į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Mokytis ten turėčiau pradėti nuo šio rudens.
– Ačiū už pokalbį. Linkime ir toliau džiuginti visus savo laimėjimais ir puikiu grojimu.
Mato mokytoja Daiva Šimkienė:
– Su Matu draugaujame metus laiko. Žinote, paprastai vaikai mokytis groti pianinu į meno mokyklą atkeliauja kur kas jaunesnio amžiaus nei Matas. Tačiau tas „pavėlavimas“ jam niekaip netrukdo. Šis vaikas – išskirtinių gabumų ir tikra Dievo dovana mums visiems. Apie Matą galiu atsiliepti tik pačiais geriausiais žodžiais. Jis visada žino, ko nori, daug dirba, jam patinka atlikti sudėtingus, tikrai ne pagal jo amžių kūrinius. Įspūdį daro ir tai, jog turi fenomenalią atmintį – išmoktus net ir sudėtingiausius kūrinius po kurio laiko atlieka lygiai taip pat gerai, kaip ir ką tik juos išmokęs. Matas puikiai skaito iš natų, o jo sugebėjimas susikaupti atliekant konkursinę programą – stebina.
Matas kaip žmogus yra labai šiltas, paprastas ir kuklus, todėl jo užtikrintumas ir tvirta laikysena per pasirodymus scenoje tarsi nedera su asmenybe. Jis, galima sakyti, groja akademinio lygio kūrinius, kurie paprastai meno mokykloje vaikams neužduodami. Todėl dirbant su išskirtinio talento vaiku ir pedagogui yra tam tikras iššūkis. Mokytojui turėti galimybę prisiliesti prie šitokio vaiko ugdymo – vėlgi dovana iš aukščiau, nes tokių vaikų tikrai yra mažai. Tikiu, kad Mato laukia puiki ateitis, aišku, viskas priklausys nuo to, kokius pedagogus ateityje sutiks savo kelyje, kiek pats dirbs, o potencialo jis turi labai daug.
Matas, jei tik leis pandeminė situacija, gegužę–birželį turėtų kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru pasirodyti Klaipėdos koncertų salėje. Tam ruošiamės. Laukia ir kiti konkursai.
Džiaugiuosi ne tik Matu, bet ir jo tėveliais, kurie ypač daug dėmesio skiria savo vaikui, jo išskirtiniam muzikiniam talentui. Jų šeima – kaip vienas tvirtas kumštis. Tai be galo žavi. O turėdamas tėvų palaikymą ir savo išskirtinį talentą bei didelį norą groti, tikiu, Matas pasieks savo tikslą.
Beje, įdomu tai, jog M. Stabingis yra kandidatas šiais metais gauti Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ stipendiją. Kaip žinoma, šis fondas remia menui itin gabius vaikus. Daugeliui remtų vaikų pavyko ne tik įgyvendinti savo svajones, bet ir pasirodyti didžiausiose pasaulio scenose – groti kartu su visame pasaulyje žinomais orkestrais ir būti pripažintais tarp geriausių. Tikėkimės, kad plungiškis Matas taps vienu iš jų.
