Kas lemia regioninės kultūros proveržį?

Regionų kultūros įstaigos, tenkindamos bendruomenių kultūrinius poreikius, šiandien prisitaiko prie nuolat kintančios aplinkos, modernėjančio gyvenimo būdo, ieško naujų kūrybiškumo išraiškų. Siekdamos ženklaus kūrybinio proveržio keičia savo mąstyseną, kuria inovatyvias kultūrines praktikas, ieško paveikių kultūrinės edukacijos formų. Kultūrą suvokiant ne kaip atskirą sritį, o kaip bendrą socialinės erdvės dėmenį, regionų kultūros įstaigas dera vertinti ne tik kultūriniu kontekstu, bet ir lyderystės, partnerystės, inovacijų kūrimo ir tarpsritinės komunikacijos bei tarptautinio žinomumo didinimo kontekste. Todėl bendras regioninės kultūros proveržis su jį garantuojančiomis moderniomis kultūros organizacijomis laiduoja regionų bendrąjį proveržį visame socialiniame lauke.

Pastaruoju metu vykstantis regioninės kultūros atsinaujinimas užtikrino kultūros įstaigų bazių modernizavimą, atsivėrė naujos sceninės erdvės, kultūriniam vyksmui pritaikomos vis naujos aikštelės, aprūpintos šiuolaikinėmis moderniausiomis technologijomis. Šis bazių modernėjimas sudarė visavertes prielaidas naujų projektų iniciatyvoms, nacionalinės vertės kultūrinių formų prieinamumui mažų bendruomenių nariams. Puikios erdvinės ir technologinės galimybės laiduoja kultūrinę įvairovę, meno ir edukacijos gausą, didelių įvykių atsiradimą, tarptautinės komunikacijos plėtrą. Tokiu būdu regionų gyventojams iš esmės tapo prieinama visavertė vietinės kūrybos ir „atvežtinė“ kultūra. Modernėjanti regioninės kultūros forma inicijuoja ir reikšmingus kultūros turinio pokyčius. Kultūros turinio ir formos modernėjimas regiono gyventojams kuria jų socialinės aplinkos patrauklumą ir didina gyvenimo kokybę tiek kultūriniu, tiek pažintiniu, socialiniu ar ekonominiu aspektu.
Regioninės kultūros turinys turi būti lygiavertis didmiesčiuose kuriamos kultūros turiniui, todėl jis turi būti profesionaliai, kokybiškai konstruojamas bei turintis išliekamąją giluminę vertę. Kultūros turinio kokybės ir profesionalumo reikšmingumas svarbu ne tik bendrojo regionų proveržio prasme, bet tai svarbi atsvara vis gausėjantiems vienadieniams, nepaveikiems, dažnai primityvokiems reiškiniams. Kita vertus, tai labai svarbu naikinant atskirtį tarp regioninės ir didmiesčių kultūros. Kultūra yra kultūra, ir visai nesvarbu, kur kuriamas jos turinys. Jei jis kokybiškas, jis yra lygiavertis. Nekokybiško turinio gali būti apstu tiek mieste, tiek mažame miestelyje.
Kultūros turinį kuria ir kultūrinio proveržio sėkmę tiek miestuose, tiek regionuose laiduoja žmonės – žmonės kūrėjai. Taigi kokybiškam turiniui kurti, kurti vietose, o ne kultūrai „atvežti“, reikia profesionalių, savo darbą išmanančių, kūrybingų ir charizmatiškų kūrėjų. Čia ir susiduriame su didžiule, grėsmingai augančia problema. Lig šiol regionų kultūros įstaigos iš esmės dirba su esančiais žmogiškaisiais ištekliais, kurie jau daug metų neatsinaujina. Regionų kultūros įstaigoms šiandien nepaprastai trūksta naujų, veržlių, inovatyvių, profesionalių kūrėjų. Šis poreikis per ateinančius penkerius metus padvigubės. Jei šios tendencijos išliks, kas tada laukia regionų kultūros įstaigų po dešimtmečio? Kokio kultūrinio proveržio gali tikėtis regionų gyventojai ateityje, jei neliks šios srities profesionalų? Kokios kokybės kultūros turinys bus prieinamas regionuose? Kultūrinio proveržio negali užtikrinti vien moderni bazė ar ištaigingi pastatų fasadai. Juose būtini kūrybiškumu ir charizma trykštantys profesionalai. Be kūrėjų modernūs pastatai greitu laiku liks tik vienadienių turistų lankymo objektais.
Todėl regioninės politikos modeliuotojams pats laikas kelti sau klausimus, kaip išlaikyti profesionalius kūrėjus regionuose, kaip pritraukti naujus menininkus nuolat dirbti, kurti ir gyventi mažame regiono mieste. Būtina jau šiandien užtikrinti kūrėjams padorų atlygį, sukurti aprūpinimo tarnybiniais būstais programą, mokėti vienkartines įsikūrimo išmokas, sudaryti galimybes gauti beprocenčius kreditus nuosavam būstui įsigyti. Tokie veiksmai galėtų būti puikus postūmis tikram regionų proveržiui ne tik kultūros, bet ir kitose srityse.
Neieškant realių išeičių galima įtikėti į įvairias sąmokslo teorijas, jog gal kažkam patogu, kad regionuose būtų kuo mažiau aktyvių, kritiškai mąstančių žmonių, kad jiems užtenka to, ką „nuleidžia stiprus centras“. Labai tikiu, kad tai tik lengvi pašnekesiai.
Kultūros įstaigų didžiausias proveržis ir varomoji jėga yra ne bazė, šiuolaikinės technologijos ar įrengimai. Čia svarbiausia žmogus, jo protas, profesionalumas ir kūrybinės galios.