Ko gero, nerasime nė vieno plungiškio, kuris nežinotų, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną Plungės kultūros centre vyksta išskirtinis, būrius žiūrovų sutraukiantis tarptautinis vaikų ir jaunimo tautinių šokių festivalis „Laisvės vaikai“. Praėjusiais metais, nors ir gerokai „aptirpęs“, prieš pat karantino paskelbimą renginys dar vyko gyvai. Na, o šiemet įvairių šalių tautiniai šokiai kėlėsi į virtualią erdvę. Kaip ir minėta, festivalis – jau 16-asis, tad apie šio renginio atsiradimą, augimą ir reikšmę kalbėjomės su jo organizatore Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių studijos „Suvartukas“ vadove Ilona Baltikauskaite.
– Kaip kilo mintis organizuoti šį festivalį?
– Tada Plungės kultūros centro administratore dirbo Daiva Gramalienė, aš jau buvau įkūrusi „Mažąjį suvartuką“, tad abi galvojome, kaip pritraukti vaikus švęsti valstybines šventes. Norėjosi ugdyti jų patriotizmą ir pasididžiavimą savo valstybe. Kol nėra tradicijų, vaikus sunku sudominti tokiomis šventėmis. Iš pradžių ir pavadinimą buvome sugalvoję „Kovo 11-osios vaikai“, tik vėliau pervardijome į „Laisvės vaikai“, nes visi kolektyvo šokėjai jau buvo gimę nepriklausomoje Lietuvoje. Pirmą dešimtmetį festivalyje dalyvaudavo geriausi vaikų ir jaunimo tautinių šokių kolektyvai iš įvairių mūsų šalies regionų. Jie supažindindavo mus su savo krašto šokiais, kostiumais ir tradicijomis. Švenčiant nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį, sumąstėme, kad reikia prisiminti Baltijos kelią, ir į festivalį pasikvietėme Pabaltijo šalių vaikus.
– Iš kokių užsienio šalių buvo pirmieji festivalio dalyviai?
– Latviai ir estai. Kadangi neturėjome jokio biudžeto, išskyrus asociacijos „Šokantys plungiškiai“ įnašus, tai buvo tik mūsų šokėjų tėvų geranoriškumas. Matyt, aš juos savo užsidegimu užkrėčiau… Sutarėme, kad priimsime vaikus į šeimas. Pirmieji estukai buvo apgyvendinti šeimose. Pradžia buvo sunki. Bet mano fantastiški tėveliai… Dabar yra tokių šeimų, kurios jau yra priėmusios vaikus iš devynių pasaulio šalių… Tie tėvai, kurie negalėdavo priimti, prisidėdavo nedidelėmis lėšomis prie pramogų ir bendro maitinimo.
Šiemet festivalis buvo virtualus, tai tėveliai manęs klausė: „Vadove, ar ir vaikus virtualiai priimsime į namus?“
– Kaip pavyko „išplaukti“ į platesnius vandenis? Turiu omenyje svečius iš tolimesnių kraštų.
– Po latvių ir estų kitais metais pasikvietėme lenkus, su jais susipažinome festivalyje Turkijoje. Paskui buvo vokiečiai, slovakai, rusai, bulgarai, gruzinai, baltarusiai, serbai…
Kadangi mes daug važinėjome, daug festivalių aplankėme, tai kiekviename ieškojau naujų pažinčių. Vis galvojau, ką kitais metais pasikviesti… Aišku, reikia tai daryti su protu, nes kai neturi pinigų, nieko daug neišgalvosi, žiūri, kad svečiai atvyktų savo autobusu, o ne lėktuvu (tad iš tolimesnių kraštų net ir neketini kviesti). Skaičiuoji, kiek kainuos vien autobusas savaitei. O ir parodyti ką nors reikia, ir ekskursijų, ir pramogų vaikams, juk niekas nevažiuos dviem dienoms tik pašokti koncerte. Vaikai visur yra vaikai, jie juk važiuoja už savo lėšas.
– Kas Jums kaip organizatorei būna sunkiausiai rengiantis festivaliui? O kas labiausiai glosto širdį?
– Sunkiausia, kol surandu šeimų, nes ne visi nori apsikrauti papildomais rūpesčiais – ne tik savo, bet ir svetimais vaikais reikia rūpintis. Toliau, aišku, piniginiai dalykai: reikalingas maitinimas, paskui pramogos… Apskritai man nesunku, tiesiog aš džiaugiuosi, kai mano vaikai – šokėjai – yra laimingi, o jie po tų draugysčių verkia, kai išsiskiria. Kiti draugauja iki šiol. Dėkui kultūros centro direktoriui Romui Matuliui, kuris labai palaiko tą mūsų idėją ir visaip stengiasi padėti.
– Kokie atsiliepimai apie festivalį iš svečių?
– Reikėtų klausti ne manęs. O šiaip tai patys geriausi. Visada stengiamės, kad vaikai išsivežtų gerus prisiminimus ir įspūdžius apie Plungę, apie Lietuvą. Manau, jei būtų blogai – nebendrautume. Ir Lietuvos kolektyvai visad nori dalyvauti mūsų festivalyje, nes tai tikrai aukšto meninio lygio ir, kaip jie sako, prestižinis renginys, kuriame smagu būti.
– Kas svečiams labiausiai patinka pas mus, o gal kas nepatinka?
– Patinka mūsų bendravimas ir buvimas kartu – juk atiduodame visą širdį. Kovo mėnesį Lietuvoje paprastai būna prastas oras, gamta dar tik bunda… Be to, Plungėje vaikams nėra jokių pramogų, todėl vežame juos tai į baseiną, tai į „sky“ parką, tai į Jūrų muziejų. Ko gero, nepatinka, kai reikia gyventi po vieną. Aišku, yra ir įdomių, ir egzotinių kolektyvų, kurie atvyktų, bet nenori gyventi šeimose, o mes neturime pinigų viešbučiams… Manau, jei ne mūsų priėmimas ir noras supažindinti plungiškius su kitos kultūros atstovais, niekas į tokį mažą miestą nevažiuotų. Į festivalį buvo atvykę vieni geriausių tų šalių vaikų ir jaunimo kolektyvai, kurie iš pradžių išsigando pamatę duobėtas Plungės gatves, o išvyko su ašaromis ir noru vėl susitikti. O mūsų šeimos taip susidraugauja su vaikais iš užsienio ir jų tėveliais, kad paskui bendrauja šeimomis, vyksta vieni pas kitus.
– Šiemet festivalis – virtualus. Ar sunku buvo prisikviesti dalyvius? Kaip sekėsi jį organizuoti?
– Jau minėjau, kad svetimų festivalyje nebuvo, dalyvavo tik mūsų draugai, kurie su malonumu atsiliepė į pasiūlymą vėl susitikti. Neatsiliepė tik slovakai, gaila… Tai va, norėjau, kad šiemet festivalyje dalyvautų visi kolektyvai, kurie jau buvo Plungėje. Taip pat visi mano asmeniniai ir „Suvartuko“ draugai, pas kuriuos mes esame buvę arba ruošėmės važiuoti (Egiptas, Moldova), bet sutrukdė „korona“.
– Kaip manote, ar praėjus pandemijai, kai visi jau būsime pripratę prie virtualaus gyvenimo, festivalį pavyks įsukti iš naujo, ar vėl salė lūš nuo žiūrovų?
– Kad tik pandemija pasibaigtų, nors jau sunku įsivaizduoti, kada tai bus. Pasakysiu taip: jei bus tėvelių, kurie padės priimti vaikus, ir tokių vaikų, kokius dabar turiu, kurie norės kažką daryti, mes tai darysime… O salė iš tikrųjų visada pilna. Ačiū už tai mūsų gerbėjams, palaikytojams.
– Kokia nauda iš tokių festivalių vaikams?
– Pirma, tai kitų kultūrų pažinimas, bendravimas, užsienio kalbos lavinimas, įspūdžiai, galimybė kartu su draugais švęsti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Antra, festivalis – ne tik koncertas Plungės visuomenei. Mes bendradarbiaujame su Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazija ir Plungės technologijų ir verslo mokykla. Ten užsienio kolektyvai savo programas pristato ir Plungės rajono moksleiviams. Be to, festivalio metu vyksta draugystės vakaronės, kuriose mokomės kitų šalių šokių ir mokome savų, rengiame boulingo turnyrus, organizuojame diskotekas ir vakarėlius. Kaskart išlydint vienus vaikus, manieji klausia: „Vadove, o ką turėsime kitąmet?“ Tas noras bendrauti ir pažinti kitas tautas, jų vaikus – neapsakomas turtas…
Šiais metais festivalyje dalyvavo kolektyvai net iš dvylikos pasaulio šalių: Baltarusijos vaikų ir jaunimo tautinių šokių kolektyvas „Čabarok“, Lenkijos liaudies dainų ir šokių ansamblis „Lublin“, „Radost“ iš Belgrado (Serbija), Ukrainos vaikų ir jaunimo šokių ansamblis „Dana“, ansamblis „Marula“ iš Tbilisio (Sakartvelas), Latvijos Bauskės miesto vaikų ir jaunimo centro šokių ansamblis „Memelite“, „Aliya Guli“ iš Aktobės miesto Kazachstane, kolektyvas iš Vokietijos Tiuringijos krašto Rudolštato miesto, liaudies choreografijos ir muzikos studija „Vandeloff“ iš Bulgarijos, liaudies muzikos ir šokių ansamblis „Nufarul“ iš pietų Moldovos, šokių studija „Amgyat“ iš Egipto. Lietuvai atstovavo festivalio „Laisvės vaikai“ iniciatorė Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių studija „Suvartukas“, Šiaulių miesto „Jovaro“ progimnazijos ir „Didždvario“ gimnazijos vaikų ir jaunimo šokių studija „Šėltinis“, Gargždų kultūros centro šokių studija „Trepsiukas“, Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro šokių studija „Vyželė“, Mažeikių choreografijos mokyklos vaikų ir jaunimo šokių studija „Kauškutis“, Šakių kultūros centro šokių grupė „Pynė“.
Visiems festivalio dalyviams ir žiūrovams virtualius sveikinimus perdavė Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis ir Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis.
– Ačiū už pokalbį.
