Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda tęsdamas darbo dienas regionuose penktadienį lankėsi Telšių regione: apžiūrėjo Mažeikių rajono savivaldybės viešąją biblioteką, ėjo Šeirės pažintiniu taku Plateliuose.
Vizito metu Prezidentas davė išskirtinį interviu „Telšių ŽINIOMS“ ir „Plungei“.
– Prezidente, koks šios dienos vizito Telšių regione tikslas?
– Lankyti regionus – viena iš mano politikos dalių, aš noriu turėti gyvą kontaktą su regionais. Manau, kad regionų atskirtis Lietuvoje vis dar yra labai didelė, – ir ne tik ekonominė, bet ir emocinė, psichologinė. Regionai pagrįstai skundžiasi tuo, kad pasigenda dėmesio iš sostinės, iš centrinės valdžios, ir mes norime šitą dėmesio vakuumą užpildyti.
O šiandienos apsilankymo Telšių regione tikslas yra šiek tiek specifinis: noriu didesnį dėmesį skirti žmonių su negalia temai. Stengiamės išryškinti tuos šviesiausius pavyzdžius, kur šalia mūsų matomas žmogus su negalia, jo poreikiai, ir stengiamasi į tuos poreikius atsiliepti. Lankydamasis Mažeikių viešojoje bibliotekoje tikrai matau tą jautrumą ir atidą neįgaliojo žmogaus reikmėms ir tuo labai džiaugiuosi. Noriu pabrėžti, kad žmonės su negalia yra šalia mūsų, juos reikia geriau pažinti, gerbti ir mylėti, turime būti kartu su jais, o ne gyventi tarsi atskiruose pasauliuose. Toks šiandienos mūsų apsilankymo tikslas ir pagrindinis leitmotyvas.
– Ketvirtadienį nuotoliniu būdu susitikote su Telšių regiono merais. Kokius klausimus aptarėte? Ką pavyko išspręsti po paskutinio Jūsų vizito Telšių regione? Ir dar, kokia Jūsų nuomonė: merai yra atsakingi rajono šeimininkai – asmenybės, kuriems reikia daugiau galimybių turimoms vizijoms įgyvendinti, ar besiskundžiantys, kad per daug funkcijų priskirta savivaldai?
– Su rajonų merais vakar aptarėme, ką kartu padarėme nuo paskutinio mūsų apsilankymo jūsų regione. Padaryta tikrai nemažai: priimtas vadinamasis kabeliavimo įstatymas, kuris savivaldybėms gerokai palengvino finansinę naštą pertvarkant savo energetinę infrastruktūrą; pajudėjo ir svarbūs kultūriniai procesai – Plungės M. Oginskio muziejus įgijo galimybę deponuoti vertingus, būtent Oginskių meno kolekcijos eksponatus, tarpininkavome dėl to bendraujant su M. K. Čiurlionio muziejumi; Plungėje atidarytas bendradarbystės ir verslo konsultavimo centras „Spiečius“, padedantis verslą kuriantiems žmonėms; Plungėje bus tiesiama speciali geležinkelio atšaka į pramonės parką – tai tikrai palengvins rajonui investuotojų paiešką ir jų pritraukimą. Yra ir kitų apčiuopiamų rezultatų, kuriais aš visuomet džiaugiuosi, jie rodo tokių vizitų prasmę.
Nors per daugiau nei metus po pastarojo vizito į Telšių regioną pandemija sukėlė daug problemų švietime, kultūroje ir versle, žmonės patiria daug iššūkių ne tik dėl fizinės, bet ir psichinės sveikatos, tačiau regiono merai nedejavo. Jie tikrai pasirodė konstruktyvūs savo krašto šeimininkai, dėstė problemas, įvertino tai, kas padaryta bendromis pastangomis, nes, kaip teisingai vienas iš merų pasakė, „mes tikrai matome, kad jūs padedate, bet darbą čia vis tiek turėsime nuveikti patys“. Tai labai teisinga nuostata, kuri leidžia man vaisingai bendradarbiauti su vietos valdžia. Aš nė per žingsnį nesitrauksiu nuo savo principo, kad regionai ir yra Lietuva. Visa Lietuva yra regionų Lietuva – labai įdomių, savitų, su savo specifika ir skirtumais, kurie ir turi išlikti. Manau, merų aktyvumas parodo, kad žmonės turi patys rinktis savo krašto vadovus, deleguoti jiems įgaliojimus, o paskui reikalauti atsakomybės už padarytus darbus.
– Aktuali problema: karantino taisyklės. Vieniems jos atrodo per švelnios, kitiems – per griežtos. Daug nežinios, neapibrėžtumo. Kas dėl to kaltas? Vakcinacija taip pat gyventojams kelia daug nerimo. Vyrauja sumaištis. Ar buvo galima to išvengti?
– Pirmiausia turime suprasti, kad pandemija, koronavirusas – tai toks mums tekęs iššūkis, kokio nepatyrė kelios kartos, juk paskutinė tokio masto pandemija buvo prieš daugiau kaip šimtą metų, ir niekas jau nepamena, kaip tada buvo. Ši pandemija užklupo visas pasaulio valstybes, tai globalus reiškinys ir, savaime suprantama, kad tokiomis nepaprastomis sąlygomis daugelio šalių vyriausybės nesugebėjo iš karto priimti efektyviausių, tiksliausių sprendimų. Ne išimtis ir Lietuva. Tačiau kai kurios problemos galbūt būdingos tik mums. Žmonėms turbūt ne tiek sunku išgyventi pačius suvaržymus ar apribojimus, kiek svarbu matyti viso to prasmę – aiškų ryšį tarp to, ką tu šiandien darai ir kokį rezultatą pasieksi rytoj. O rezultatas – sergančiųjų skaičiaus mažėjimas.
Lietuvoje turime daug komunikacijos spragų tiek karantino, tiek skiepijimo klausimais. Puikiai prisimenu, kaip mes iškėlėme tikslą iki vidurvasario vakcinuoti 70 proc. suaugusių šalies gyventojų. Iš pat pradžių buvo keistas požiūris: neva Prezidentas nustatė kosminį tikslą, kurio neįmanoma pasiekti. Tuomet prasidėjo stenėjimas, derėjimasis, ar čia mes galime tai padaryti? Esą neturime pakankamai vakcinos… Nors aiškiai buvo pasakyta, vakcinos tiekimas kiekvieną ketvirtį gerės, o mes turime tam pasiruošti. Pirmuosius mėnesius mes ginčijomės: pasieksime tai ar ne, pradėsime masinę vakcinaciją vasarą ar rudenį… Užuot nusistatę labai aiškius vakcinavimo prioritetus, nuo kurių grupių pradėsime ir prie kokių pereisime. Praradę laiko tuštiems ginčams, šiandien mes kuriame skiepijimo sistemą pačiame procese, o juk tuomet, kai eidamas ar bėgdamas kažką kuri, nepadarysi taip gerai, kaip prieš tai ramiai apgalvojęs.
Tą reakciją pavadinčiau mėginimu konkuruoti ar pasiginčyti, bet žmonėms visai neįdomūs valdžios institucijų ginčai, žmonėms svarbus rezultatas. Na, bet šiandien galiu konstatuoti, kad jau sutariame kur kas labiau: manau, visos valdžios institucijos suvokia, kad pasiskiepyti iki vidurvasario numatytam skaičiui žmonių yra visiškai įmanoma, maža to, aš jau šiandien girdžiu pareiškimų, kad tai galima padaryti dar birželio mėnesį. Žinoma, viskas priklausys nuo vakcinų tiekimo, bet aš esu įsitikinęs, kad mes pasieksime šį tikslą pirmoje vasaros pusėje.
– Mūsų prioritetas – švietimo sistema. Nuotolinis mokymas išvargino ir mokinius, ir mokytojus. Eksperimentinės klasės lyg ir parodė, kad įmanoma valdyti situaciją, tačiau leisti į mokyklą vaikus vis dar delsiama. Kodėl?
– Iš tiesų situacija yra bloga. Man teko ne kartą susitikti tiek su švietimo, tiek su tėvų, mokinių bendruomenių atstovais – visi konstatuoja, kad nuotolinis mokymasis išvargino, kad jis nėra toks efektyvus, net ir žinių gavimo ir kaupimo prasme, jau nekalbant apie tai, kad jis nutraukia socialinius ryšius, kurie jaunimui yra labai svarbūs, taip prisideda prie psichologinės būklės blogėjimo.
Paskutiniame susitikime su ministrais pasakėme labai aiškiai, kad mes turime daryti viską, skleisti visas gerąsias praktikas, siekti mokinius į mokyklas sugrąžinti kuo anksčiau, net ir šiais mokslo metais.
Visi suvokiame, kad visų mokinių sugrąžinti šiais mokslo metais jau veikiausiai nepavyks, bet jau šiandien turime pasiruošti kitų mokslo metų pradžiai, kad tuomet jau nebebūtų jokių atsikalbinėjimų, ką sugrąžinsime, ko ne, – visi mokiniai nuo kitų metų rudens turės grįžti į mokyklas! Iki to laiko turi būti nustatyti visi saugumo reikalavimai, įvertintos ir suplanuotos visos testavimo galimybės. Šiandien sklinda gerosios praktikos – kaupinių metodas yra taikomas vis daugiau savivaldybių ir tai leidžia grąžinti mokinius į mokyklas. Mes kreipėmės į Savivaldybių asociaciją, kad šis metodas būtų taikomas dar plačiau.
Kita užduotis – sumažinti tuos žinių nuostolius, kuriuos mokiniai jau patyrė per šiuos nuotolinio mokymosi metus. Sveikintinos „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ projekto iniciatyvos. Pats esu įsipareigojęs globoti Tūkstantmečio vasaros akademijos idėją.
– Medikai nerimauja dėl karantino pasekmių – prastėja gyventojų tiek fizinė, tiek psichinė sveikata. Ar situacija valdoma?
– Pandemija paliks bent tris skaudžius pėdsakus: liekamuosius reiškinius žmonėms, persirgusiems koronavirusu, ypač tiems, kurie sirgo sunkiau, užleistas lėtines ligas ir prastą žmonių psichologinę būklę. Visos šios svarbios problemos reiškia, kad sveikatos apsaugai turėsime skirti ne tik daugiau dėmesio, bet ir daugiau pinigų. Šios pandemijos pasekmės savaime nepraeis. Šiandien, deja, yra taip: 90 proc. Sveikatos apsaugos ministerijos dėmesio yra nukreipta pandemijai valdyti ir tik 10 proc. kitoms problemoms spręsti. Bet šitas santykis turės labai sparčiai keistis, nes netrukus visą dėmesį reikės skirti tam, ką pandemija paliko. Man būtų smagu matyti, kad ministro komanda jau šiandien galvoja, kas bus rytoj, nes galvoti tik apie tai, kas yra šiandien, – pavojinga ir neefektyvu.
– Trečiadienį Rusijos prezidentas skaitė metinį parnešimą, kuriame lyg ir nuskambėjo grasinimas Vakarų valstybėms? Kaip tai vertinate Jūs?
– Rusijos prezidento teiginiai kelia didelį nerimą. Tai yra grasinimas Vakarų demokratijoms, kad Rusija duos atkirtį visiems, kas peržengs raudonąsias linijas, kurias nustatys ji pati. Žinome, kad jos būtų braižomos toliau šiurkščiai pažeidžiant tarptautines taisykles ir ignoruojant kaimynių suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Privalome vertinti ne tik Rusijos prezidento žodžius, bet ir karinę įtampą eskaluojančius ir kitus destruktyvius bei kenkėjiškus Rusijos veiksmus, keliančius grėsmę tiek Lietuvos, tiek viso regiono saugumui. Efektyvus atgrasymas ir sąjungininkų įsipareigojimai Lietuvai ir Baltijos šalių regionui yra esminis mūsų saugumo garantas. Vakar susitikęs su NATO ir JAV karinių vienetų vadais Lietuvoje pabrėžiau jų veiklos išskirtinį solidarumą, atsidavimą ir palaikymą Baltijos regiono saugumui.
– Dar sugrįžkime prie savivaldos. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad tiesioginiai merų rinkimai neteisėti? O regionuose žmonės norėtų jau tiesiogiai rinkti ir seniūnus. Ką manote šiuo klausimu?
– Manau, kol kas mes įtvirtinkime savivaldą savivaldybių lygmeniu. Konstitucinio Teismo sprendimas yra toks, koks yra. Kvestionuoti jį būtų beprasmiška, ir nematau tam pagrindo. Atlikome sociologinį tyrimą, kuris nustatė, kad 89,8 proc. žmonių yra už tai, kad galėtų patys rinkti merus. Taigi, turime didžiulį neatitikimą tarp to, kas įrašyta Konstitucijoje, ką konstatavo Konstitucinis Teismas, ir to, ko nori žmonės. Jie nusiteikę tiesiogiai rinkti ne vien tik merus – pasisako ir dėl tiesioginių prezidento rinkimų, ir dėl Seimo narių rinkimo vienmandatėse apylinkėse.
Tai aiškiai parodo žmonių norą dalyvauti politikoje ir būti savo šalies šeimininkais. Tai yra suprantama ir sveikintina. Mes turėsime rasti teisinius sprendimus, kurie atlieptų žmonių lūkesčius. Vienas būdų – siekti Konstitucijos pakeitimo, ir tai yra realu. Visos partijos turėtų labai aiškiai sutarti ir paremti šį siūlymą. Toks kelias efektyviausias. Yra ir referendumo kelias, bet jis gana komplikuotas ir užtruksiantis, – norisi šį klausimą išspręsti per artimiausius metus, kad žmonės nenusiviltų.
Dėl tiesioginių seniūnų rinkimų, manau, neturėtume skubėti, kol neišsprendėme šios problemos. Suprantu, šiandien savivaldos klausimai yra nepaprastai svarbūs. Matau regionų savivaldos plėtros užuomazgas – tarybas, kurios smarkiai lemia investicinę politiką. Manau, mums reikėtų susikoncentruoti ties savivaldybių stambinimu ir šio savivaldos lygmens įgalinimu. Tai leistų žengti didelį žingsnį į priekį investicinei politikai ir panaudojant ES pinigus. Po to galima pagalvoti ir žingsnį į gylį – įgalinti žmones ir mažesniuose savivaldos vienetuose.
– Pakalbėkime apie paskutinį triukšmą: pensinio amžiaus didinimą iki 72 metų! Tokios kalbos labai suerzino žmones. Kiek tai yra realu?
– Kartais mes sukeliame sau problemų lygioje vietoje – kažkas kažkur pasamprotavo apie kažkokias demografines tendencijas, kažkas išvertė tai į konkretų metų skaičių ir šiandien žmonės yra pasipiktinę. Tai yra visiškas muilo burbulas! Šiuo metu mes turime pereinamąjį laikotarpį, kol pensinis amžius 2026 m. pasieks 65 metus, ir dedame tašką.
Turime didelių problemų, kai norintys dirbti vyresni ar neįgalūs asmenys to darbo gauti negali, neranda. Čia palengvinkime įsidarbinimo galimybes, sukurkime pensijų sistemą, kuri finansiškai aprūpintų pagyvenusius žmones, kad tie, kurie yra pensinio amžiaus ir nebenori ar nebegali dirbti, galėtų ir nedirbdami normaliai gyventi. Santykis tarp buvusių pajamų ir pensijos Lietuvoje turi tapti bent šiek tiek civilizuotesnis. Labai aktyviai siekiu šio tikslo. Dėl to pensijos didėjo ir jos didės ateityje. Tai kur kas svarbiau, negu kurti nereikalingas įtampas.
– Lankotės regionuose, tačiau aplenkiate Žemaitijos sostinę. Kodėl?
– Nelenkiame, bet nenorime iš vienos sostinės iš karto važiuoti į kitą. Mūsų regioniniai vizitai visų pirma yra tyliosios Lietuvos lankymas, kurią ir žiniasklaida, ir politikai užmiršta. Lankomės mažesniuose miesteliuose. Esu davęs pažadą ir jį įgyvendinsiu – iki savo kadencijos pabaigos aplankysiu visus regionus, visus rajonų centrus, taip pat ir Telšius – mūsų mylimą Žemaitijos sostinę, istoriškai brangų Lietuvai miestą. O iki to laiko, tikiuosi, Telšiai ir gatves nusities, kurias šiuo metu intensyviai remontuoja. Tai jokia politika, tik noras pasiekti atokiausius Lietuvos kampelius. Ir tą darome net tuomet, kai tenka įveikti pandemijos apribojimus.
