Gegužės 7-ąją Lietuvoje ir plačiajame pasaulyje, kur gyvena lietuviai, minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Jau 117 metų turime laisvą žodį ir spaudą, tad ši data labai svarbi tautos ir valstybės istorijoje. Lietuviškosios spaudos draudimo laikotarpis, trukęs 40 metų, – vienas išskirtiniausių lietuviškos knygos istorijos puslapių.
Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazija, inicijuojant bibliotekininkei Zinaidai Vyšniauskienei, šiandien, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, vietos bendruomenę kviečia dar kartą prisiminti garbingus šio krašto žmones, kurie savo darbais ir pasiryžimu visiems mums padėjo sulaukti dienos, kai už knygų skaitymą galime būti apdovanoti, bet ne baudžiami. Be to, bibliotekininkė Z. Vyšniauskienė asmeniškai pasirūpino, kad gimnazijos vidiniame kiemelyje, kur formuojasi akcijos „Padovanok suoliuką gimnazijai“ poilsio erdvė, atsirastų ir dar vienas suoliukas – skirtas Alsėdžių knygnešiams.
Į Lietuvą – ir knygos, ir laikraščiai
Šią dieną pirmiausia prisimename žmones, kurie paliko mums žinių apie Lietuvą, jos praeitį ir gyvenimą iki mūsų dienų. Kad ir kaip būtų gaila, bet keičiantis laikams vis mažiau jaunosios kartos atstovų gilinasi, žino, supranta ir įvertina knygnešių palikimą. Vis mažiau galima rasti ir istorijos šaltinių, o juk per visą spaudos draudimo laikotarpį buvo išleista daugiau kaip 4 000 pavadinimų lietuviškų leidinių lotyniškomis raidėmis. 1883–1886 m. Prūsijoje (Ragainėje ir Tilžėje) buvo leidžiamas ir Lietuvoje nelegaliai platinamas pirmasis visuomeninis politinis ir literatūrinis laikraštis „Aušra“. Jo išleista 40 numerių. Leidėjai, autoriai ir platintojai buvo aktyvūs tautinio judėjimo dalyviai.
Spaudos draudimo laikotarpiu ir ją atgavus (1889–1906) buvo leidžiamas ir literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis laikraštis „Varpas“. Pastarasis suvaidino didžiulį vaidmenį lietuvių tautinio atgimimo procese.
Draudžiant lietuvišką spaudą, Lietuvos pasienyje, Tilžėje (dabar – Sovetskas), ėmė aktyviai reikštis poligrafijos įmonės. Daugiausia išleista Tilžės Mauderodės, Šenkės, vėliau – Jagomasto ir Jankaus spaustuvėse. XIX a. pabaigoje lietuviškos knygos buvo leidžiamos ir kitose vietose – Suvalkuose, Seinuose, Augustave, Rygoje, Peterburge. 1872-aisiais, spaudos draudimo metais, rusų mokslininkams padedant, Maskvoje buvo išspausdintas lietuvių liaudies dainų rinkinys, 1880–1882 m. Kazanėje – trys lietuviškų dainų tomai ir „Svotbinė rėda“, 1883 m. Peterburge – „Lietuviškos svotbinės dainos“.
Šiuo laikotarpiu masiškai plito lietuviškos kontrafakcinės knygos: sąmoningai nurodant netikrus knygos išleidimo duomenis, buvo stengiamasi apsaugoti nuo persekiojimo jos platintojus ir skaitytojus. Dažniausiai buvo rašomi metai iki spaudos uždraudimo.
Knygnešystė – kova už gimtąjį žodį
Aktyviausi lietuviškų knygų leidėjai buvo vyskupas Motiejus Valančius, kunigai Sederavičius, Vytartas, pasaulietis Kušeliauskas. XIX a. paskutinįjį dešimtmetį Mažojoje Lietuvoje knygų leidyba Lietuvai ėmė rūpintis specialios nacionaliniam judėjimui atstovaujančios draugijos, spaustuvės, laikraščių redakcijos, pavieniai leidėjai. Daug nusipelnė Jankus, kuris savo spaustuvėse Ragainėje, Tilžėje, o vėliau – ir Bitėnuose, išleido lietuvių autorių grožinės literatūros kūrinių.
Tokių knygų retai kur beužtiksi, tačiau jos, išlikusios bibliotekų saugyklose ir privačiose kolekcijose, byloja apie neįkainojamus lietuvių tautos lobius, apie begalinį troškimą išsaugoti savo kalbą ir raštą.
1864–1904 metai – tai tik nedidelė mūsų tautos istorijos atkarpėlė, tačiau joje telpa žūtbūtinė lietuvių tautos kova už gimtąjį žodį. Šios kovos simboliu tapo knygnešys. Manoma, kad spaudos draudimo metais kovoti dėl lietuviškos spaudos išėjo 2 000 knygnešių. Jie ir atlaikė carinės žandarmerijos, policijos ir pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį.
Atitikmenų neturinti veikla
Daug jų žuvo Lietuvos pasienyje, dar daugiau jų kankinta, tremta į Sibirą… 2004 m. UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje atitikmenų neturinčią veiklą.
Knygnešystė – XIX amžiaus Lietuvos istorijos fenomenas, nukreiptas prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią 40 metų. Žodis „knygnešys“ sunkiai verčiamas į kitas kalbas, o ypač norint teisingai perduoti jo tikrąją prasmę. Sunkiai kitoms tautoms suprantamas arba daugeliui visai neįsivaizduojamas ir tas istorijos tarpsnis, kuris lėmė to žodžio atsiradimą. Gimtojo žodžio draudimas beveik nesutinkamas žmonijos tautų istorijoje.
Bibliotekininkės iniciatyva
Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijos bibliotekininkė Z. Vyšniauskienė – viena iš nedaugelio, puoselėjančių Alsėdžių knygnešių, kurių buvo aštuoni, atminimą.
„Niekas nepasakojo, kad knygnešys – tai ne šiaip sau statistinis vienetas, to meto profesija, gyvenimo būdas, paragrafas istorijos vadovėliuose. Už šio pavadinimo slepiasi keli tūkstančiai narių, savo gyvybės nesaugojusių vyrų ir moterų, kurie ant savo pečių ne vien knygas nešiojo: jie nešė viltį, glėbyje, lyg motina kūdikį, išnešiojo mūsų lietuvišką kalbą, įkvėpė ir drąsino daugybę kovotojų už laisvę. Knygnešių nudirbtas darbas – milžiniškas“, – kalbėjo gimnazijos bibliotekininkė.
Alsėdiškiai knygnešiai
Z. Vyšniauskienės iniciatyva nuolat renkama ir papildoma informacija apie aštuonis buvusius Alsėdžių krašto knygnešius. Bene ryškiausias iš jų – kunigas Juozas Dargužas, kuriam tarnystė Alsėdžiuose buvusi pirmoji vieta. Pas kunigą darytos kratos, bet lietuvišką spaudą pavyko nuslėpti. Jis iš sakyklos nuolat skatino žmonės skaityti, dosniai dalijo savo asmenines turimas knygeles. Sakoma, kad būtent per jas kunigas labai mokėjo prie savęs patraukti ir mažus vaikelius. Iki šių dienų išlikę pasakojimai, perduodami vietinių alsėdiškių iš lūpų į lūpas, kad jaunasis vikaras šalia savęs turėjo puikų mokytoją – altaristą Mykolą Šiuipį.
Pasak bibliotekininkės, lietuviška spauda dažniausiai būdavo slepiama 1797 metais statytoje Alsėdžių kapinių koplyčioje. Remiantis užrašytais pasakojimais ir istorijos šaltiniais, šių dvasininkų dėka XIX a. pabaigoje po Alsėdžius kasmet pasklisdavo apie 3 tūkst. lietuviškų leidinių.
Analizuojant alsėdiškių knygnešių darbus negalima nepaminėti ir kitų šio krašto knygnešių – Kazimiero Vainausko, Petronėlės Aleliūnienės, Petro Kazlausko. „Šiandien sunku net įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, Krapštikių kaimo gyventojas P. Kazlauskas beveik 20 metų gabeno lietuvišką spaudą iš Prūsijos“, – pasakojo knygnešių istorija besidominti Z. Vyšniauskienė. Šis knygnešys mirė sulaukęs 76 metų ir palaidotas Alsėdžių kapinėse.
Knygnešių likimai susiklostė labai įvairiai. Štai Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Smilgevičiaus tėvas Mykolas Smilgevičius savo ūkyje buvo įrengęs net savotišką lietuviškos spaudos paskirstymo punktą. Būtent čia pirmiausia patekdavo iš Rytprūsių atnešama lietuviška spauda, kuri paskui pasklisdavo įvairiomis kryptimis po Žemaitiją. Knygnešys Kazimieras Kazlauskas po 1905 metų revoliucijos išvyko laimės ieškoti į Ameriką.
Alsėdžių knygnešiai patyrė ir nemažai kratų, bausmių ir arešto dalią, kartais pavykdavo išsigelbėti nurodant, kad platinama ne antivalstybinė literatūra. Kazys Vainauskas, Ona Kvietinskaitė nemažai savo gražių dienų praleido policijos areštinėje.
Atskiru žodžiu minimas kitas Alsėdžių krašto knygnešys Jonas Aleliūnas, kadaise savo ūkyje Eivydų kaime įkūręs slaptą lietuviškų knygų sandėlį. Kiek galėdamas jis padėdavo dirbantiesiems dėl tėvynės gerovės. 1906 metais rusų carui pradėjus persekioti revoliucijos dalyvius J. Aleliūnas penkis iš jų slėpė savo ūkyje, nemokamai juos išlaikydamas, o paskui davė lėšų išvažiuoti į Ameriką. Rusų valdžios buvo persekiojamas ir sekamas. Už kurstymą lietuvių jaunuomenės neiti į rusų kariuomenę J. Aleliūnas buvo gavęs metus kalėjimo. Būdamas 76 metų senelis, kasmet skaitydavo ne mažiau kaip šešis katalikiškus laikraščius. Mirdamas paliko įvairių knygų (daugiau 300 tomų) ir beveik visų katalikiškų laikraščių komplektų.
Per 5 milijonus lietuviškų leidinių
Teigiama, kad per 40 lietuviškos spaudos draudimo metų į žandarų rankas pakliuvo ir sunkiai nukentėjo apie 3 000 su knygų platinimu susijusių asmenų, kurie į Lietuvą atgabeno per 5 milijonus lietuviškų leidinių.
Alsėdžių knygnešių atminimą puoselėjanti Z. Vyšniauskienė įsitikinusi, kad būtent ant knygnešių pečių subrendo ir buvo išnešiota laisvės viltis. „Tik knygnešiams turime būti dėkingi, kad kalbame lietuviškai ir skaitome lietuviškas knygas. Gali būti, kad be knygnešių nebūtų buvę nepriklausomos Lietuvos ir šiandien mūsų šalis atrodytų visai kitaip. Todėl turėtume jais didžiuotis, jų nesumenkinti, neužmiršti, neleisti prapulti masinėje šiuolaikinės informacijos jūroje“, – sakė ponia Zinaida.