Ko tik neprigalvoja jauni žmonės, pamilę vienas kitą ir nusprendę kartu eiti gyvenimo keliu. Dažniausiai peršasi jaunasis. Būna, kad net po vandeniu (jei mėgsta nardyti) jis užmauna žiedą savo išrinktajai. Kiti šokdami su parašiutu, sklandytuve ar dar kur kitur piršlybas surengia.
Neeilines piršlybas turėjo medžiotojai Tadas Žilevičius ir jo išrinktoji Žydrė. Tadas pasipiršo medžioklės plotuose, toje vietoje, kur teka Vilkos (Plungės r.) upelis. Aplink žydėjo paupio gėlės, šniokštė miškas, po kurį abu ne kartą vaikščiojo su šautuvais ant pečių. Juos buvo pasiėmę ir per piršlybas – kaip neišvengiamą medžiotojų atributą.
„Piršlybos medžioklėje – vyro sumanymas. Daugeliui jos asocijuojasi su romantiškais dalykais – tokiais, kaip pasipiršimas Paryžiuje, prie jūros, prabangiame viešbutyje ar kitokioje meilę simbolizuojančioje vietoje.
Tačiau mūsų šeima kitokia, mūsų vertybės kitokios. Kaip sako, nesvarbu kur, svarbu su kuo. Medžioklėje piršlybas vyras sugalvojo todėl, kad šis pomėgis mus ir supažindino. Tadas buvo garantuotas, kad aš neturėsiu nė menkiausio įtarimo, kokiam žingsniui jis ruošiasi. Pasirinko vietą, kur pats pradėjo savo kaip medžiotojo kelią: ten buvo jo pirmasis bokštelis, ten sumedžiotas pirmasis stirninas, pirmasis šernas. Piršlybos įvyko medžioklės plotuose prie Vilkos upės. BŪTENT UPĖJE PRIKLAUPĖ ANT KELIO. Dabar aš visada juokais jam sakau: toje vietoje pirmasis stirninas, pirmasis šernas ir pirmoji žmona.
Mano nuomone, medžiotoju niekas neskatina tapti, juo tiesiog gimstama. Nuo pat mažumės buvau tokioje aplinkoje. Abu tėvai myli gamtą, tėtis – medžiotojas. Dažnai poilsis būdavo gamtoje. Žvėrelių šėrimas šaltą žiemą – vienas iš pirmųjų apsilankymų miške.
Tėtis 25 metus dirbo miškų urėdijoje, tad miške, palaukėse tekdavo būti dažnai. Nuo pat vaikystės analizavau gamtą, žavėjausi jos grožiu. Pagrindinis mūsų šeimos verslas – pieninių galvijų ūkis. Jo pradininkė – mama. Tai dar viena priežastis, kodėl aš, vienturtė dukra, visada būdavau kartu su tėvais laukuose. Mama – tikra bitė darbininkė: visą dieną praleidžia laukuose. Jos pomėgiai taip pat susiję su gamta: mėgsta grybauti, uogauti, su manimi važiuodavo papildomai maitinti žvėrelių.
Žodžiu, laukai, miškai sukosi aplink mane visą vaikystę. Buvau gamtos sergėtoja ir mylėtoja. Baigusi vidurinę, įstojau mokytis į Klaipėdos universitetą, į mediciną. Mokslas buvo gana sunkus, tekdavo visą savaitę prakaituoti prie darbų. Savaitgalio laukdavau kaip išganymo, kada vėl grįšiu į kaimą, galėsiu lėkti laukais ir uostyti gamtos tyrą kvapą.
Kartą šnekantis tėtis pasakė, kad visai yra apleidęs medžioklę, nes nebeturi laiko šiam pomėgiui – daug dirba ir ūkyje, ir darbe. Pokalbis privedė prie to, jog jis nori parduoti šautuvą, nes yra nenaudojamas. O man tas šautuvas brangus, lyg tėčio prisiminimas, tad pasiūliau jam sandorį: jeigu aš tapsiu medžiotoja, ar atiduotų savo ginklą man? Aišku, tėtis tuo metu šyptelėjo, sutiko, bet mačiau, jog nepatikėjo mano sumanymu.
Visada tėvai manimi labai didžiavosi, nes buvau tikra nenuorama. Būdavo, ką sumąstydavau, tą ir padarydavau. Viską mokėjau: ir traktoriumi važiuoti, ir motociklą turėjau, nebuvau ta mergaitė, kuriai patinka megzti. Tačiau tuo metu moteris medžiotoja nebuvo dažnas dalykas. Tai nieko nelaukusi užsiregistravau į medžiotojų kursus ir tapau oficialia medžiotoja, priklausančia Pikelių (Mažeikių r.) būreliui.
Koks jausmas aplanko būnant gamtoje? Sunku žodžiais nupasakoti. Tai – ramybė, atsipalaidavimas, pabuvimas su savimi, atsitraukimas nuo visur skubančios visuomenės. Grįžta vaikystės prisiminimai. Gali stebėti gamtą: atrodo, ta eglė buvo tokia maža, kai šalia jos žiemą su tėvais pildavome morkas ir grūdus zuikiams, o dabar ji jau už tave dukart didesnė. Tokios mintys skrieja būnant gamtoje, supranti, kaip lekia laikas, tik mes per darbus kartais to nesuvokiame.
Medžioju dažnai, nes ir vyras, ir visa šeima, ir draugai – medžiotojai. Aišku, atsižvelgiama į galimybes: pirma yra darbas, šeima, o medžioklė – mano pomėgis.
Man patinka visi medžioklės būdai. Kai žvėries tykai bokštelyje, ramiai gali atsikvėpti nuo visko ir, kaip jau minėjau, pabūti su savimi. Patinka ir sėlinti. Tai daug energijos reikalaujantis medžioklės būdas, tolimas ėjimas, iš lėto, su ginklu ant peties, dar su reikalingais medžioklės įrankiais. Visų pirma reikia išmokti sėlinti, turi eiti taip, jog išliktum nepastebėtas. Pirmiausia medžiotojas turi pamatyti žvėrį, o ne žvėris jį. Turi numanyti vietoves, kur jie lankosi, kada išlenda į atvirą vietą maitintis. O jeigu jie tave pastebi pirmi, turi ir kvėpavimą sulaikyti, ir apsimesti negyvu. Patinka ir medžioklės su varovais. Tai susiliejimo su gamta ir bendravimo su ta pačia „liga“ sergančiais medžiotojais diena“,– pasakojo Žydrė.
(Tęsinys kitame numeryje)
Nuotr. iš Ž. ir T. Žilevičių archyvo.
