Užsienyje gyvenančių mūsų kraštiečių – turbūt jau tūkstančiai. Daugelį jų keliai nuvedė į kaimyninės Skandinavijos šalis, tarp kurių populiariausia – Norvegija. Ten įsikūrę ir plungiškiai Raimonda ir Saulius Viburiai. Ji – mokslininkė, jis – inžinierius. Šįkart pasakojimas – apie Raimondą, buvusią Butkutę. Tiksliau – apie jos darbą visame pasaulyje žinomoje kompanijoje CEPI, kurios veiklos kryptis – vakcinų kūrimas ir pasirengimas epidemijoms.
Raimonda, kad ir kaip toli būtų nuo Plungės, kad ir kokį svarbų darbą dirbtų, savo gimtinės nepamiršta. Ji noriai dalijasi patirtimi su krašto jaunimu, geba įkvėpti meilę tiksliesiems mokslams, domisi, kaip laikosi mūsų mokyklos, „Suvartuko“ šokėjai, kaip gražėja mūsų miestas. Noriai ji atsakė ir į „Plungės“ klausimus.
– Jau ne vienerius metus kartu su visa šeima šaknis leidžiate Norvegijoje. Kiek laiko Jūs ten?
– Kiek gyvenu Norvegijoje? Geras klausimas… Atrodo, nedaug, bet iš tikrųjų tai jau 20 metų. Išvykau vos tik baigusi „Saulės“ gimnaziją, nes žinojau, kad studijuoti noriu būtent Norvegijoje. Metus pasimokiusi norvegų kalbos, įstojau ten, kur ir norėjau – į molekulinę biologiją Oslo universitete. Iš pradžių – bakalauras, paskui – magistras, bet man norėjosi daugiau, tad įstojau į doktorantūrą, kur toliau specializavausi molekulinės mikrobiologijos srityje.
– Taigi tapote mokslininke?
– Taip, apsigyniau daktaro laipsnį, tapau mokslininke ir kurį laiką su dideliu entuziazmu dirbau laboratorijoje. O vėliau, vedama vyro Sauliaus planų ir, aišku, nuotykių, trejiems metams atsidūriau Norvegijos šiaurėje, Kirkeneso mieste, kur Sauliui buvo patikėtas ligoninės statybos projektas. Man galimybių ten tęsti mokslinį darbą nebuvo, tad nusprendžiau imtis kitokios veiklos – įsidarbinau nedidelės įmonės biuro vadove.
– Kaip suprantu, naujasis Jūsų darbas visiškai nebuvo susijęs su tuo, ką darėte Osle. Tad kaip mokslininkė jautėsi sėdėdama visiškai ne savo rogėse?
– Taip, pokyčiai buvo kardinalūs – iš akademinio darbo perėjau į privatų sektorių, bet aš moku mokytis, tad, nors pradėjau nuo nulio, greitai viską perpratau ir, turiu pripažinti, tose rogėse jaučiausi puikiai.
Įmonė, kurioje dirbau, užsiėmė karališkųjų krabų žvejyba, eksportu ir tyrimais. Kadangi organizacija nebuvo didelė, man, kaip biuro vadovei, kliūdavo visko: administravimo, finansų, biudžeto, projektų. Dalyvavau visuose įmonės veiklos procesuose – nuo to, kaip krabas pagaunamas, iki to, kaip jis atsiduria, tarkim, Niujorke. Žodžiu – nuo A iki Z. Visa tai man buvo nauja, tikras iššūkis, bet kartu – ir labai įdomu bei naudinga. Galiu sakyti, kad dirbau ir „kaifavau“, juolab kad darbas – su žmonėmis ir tikrai nemonotoniškas.
Apskritai Kirkenese man labai patiko. Ten tokia nuostabi gamta! Tie treji metai mums buvo ir nauja patirtis, ir savotiškas nuotykis. O kadangi žinojome, kad esame čia terminuotai, tai stengėmės pasisemti tiek, kiek tik galėjome. Ir laikas tikrai neprailgo.
– Bet po trejų metų vėl atsidūrėte Osle. Grįžote prie mokslinės veiklos?
– Grįžusi iš Kirkeneso supratau, kad mano patirčių kombinacija – unikali: turiu stiprų mokslinį pagrindą ir įdirbį verslo sektoriuje. Nors mokslinė veikla yra ta sritis, kurioje aš tiesiog degu, grįžti tik į laboratoriją nebenorėjau, tad ėmiau ieškoti darbo, kur galėčiau realizuoti visas savo žinias ir patirtį. Iš pradžių nelabai supratau, ką tokio galėčiau veikti, bet per laiką išsikristalizavo: noriu administracinio darbo su žmonėmis, kuriame būtų ir mokslinės veiklos. Taigi viską susidėliojusi pradėjau ieškoti savo svajonių darbo.
– Greitai jį radote?
– Ne, negreitai. Paieškos truko apie metus, bet laukti buvo verta. Kol aktyviai dairiausi darbo, teko trumpam ir į universitetą sugrįžti – profesorius pakvietė padirbėti su studijų mainų programomis ir pabėgėlių vaikus tiksliųjų mokslų mokyti. Visa tai – papildoma patirtis.
Na, o darbo, kurį dabar dirbu, skelbimą pamačiau profesiniame socialiniame tinkle „LinkedIn“ – kompanijai CEPI reikėjo darbuotojo, kuris turėtų ir mokslinį pagrindą, ir administracinio, projektinio, biudžetų sudarymo ir skirstymo darbo patirties. Nors CEPI kompanija tuomet, 2018-aisiais, dar nelabai buvo žinoma, vis dėlto iškart supratau, kad šis pasiūlymas – lyg man sukurtas.
Parengiau paraišką, dalyvavau dviejuose interviu, o po kelių dienų sužinojau – esu priimta! Laimės tikrai buvo daug. Tuomet didžiausias mano pliusas buvo, kad esu ne tik mokslininkė, bet turiu ir kitokios darbo patirties, kurią parsivežiau iš Kirkeneso. Toje kompanijoje aš jau pustrečių metų ir esu labai patenkinta.
– Papasakokite apie CEPI – kompaniją, kurios pavadinimą dabar girdime kaskart, kai kalbama apie vakcinas.
– Pamenate 2014–2015 metus, kai siautė ebolos epidemija? Nors vakcina nuo šio užkrato buvo pagaminta, ji jau gulėjo lentynoje, reikalai vis strigo, tad praėjo metai, kol ja pradėta skiepyti. Tada galingiausių valstybių lyderiai nutarė: ebola parodė, kad pasaulis nėra pasirengęs tokioms epidemijoms, kad joms užklupus nėra plano – kas ką daro, kas už ką atsakingas. Tuomet nuspręsta – reikia organizacijos, kuri būtų atsakinga už pasaulio pasiruošimą epidemijoms. Tad 2017-aisiais Davoso pasaulio ekonomikos forume priimtas sprendimas kurti CEPI – „Coalition for epidemic preparedness innovations“, lietuviškai tai – pasiruošimo epidemijoms koalicija. Jos biurai įsteigti Osle, Londone ir Vašingtone.
– Koks CEPI vaidmuo vakcinų vystymo procese?
– Žinote, yra virusų, kurie grėsmę kelia nedidelei populiacijai, tarkim, tik 10–100 tūkstančių žmonių. Bet ir tokiems virusams suvaldyti reikalingos vakcinos, tačiau farmacijos kompanijos jas kurti, vystyti ir gaminti atsisako. Priežastis – neapsimoka. Tad CEPI tikslas – sukurti fondus, sugeneruoti lėšas ir finansuoti nepelningų vakcinų kūrimą ir vystymą. Taigi finansavimas yra, o farmacijos kompanijos gali teikti paraiškas ir gauti pinigų vakcinų kūrimo projektams įgyvendinti.
Beje, CEPI finansuoja ne tik pačių vakcinų, bet ir itin inovatyvių vakcinų platformų kūrimą. Kas tai yra? Vakcinų platformą galima palyginti su dėlione, kurią dėlioji, dėlioji, o užbaigi tik įdėjęs paskutinę dalelę. Taip ir vakcinos platforma – tai vakcinos paruoštukas. Užėjus epidemijai į tą paruoštuką įdedama paskutinė dalelė, tad vakcinos kūrimo terminas labai sutrumpėja. Bereikia viską užbaigti, išbandyti ir jau galima paleisti. Žinoma, ir tiems baigiamiesiems darbams dar prireikia metų, bet neturint platformos reikėtų ne metų, o kelerių. Kad ir COVID-19 atveju – prasidėjus epidemijai, kompanijos „Pfizer“ ir „Moderna“ jau buvo sukūrusios vakcinos platformas. Šios kompanijos jau turėjo tą molekulę, į kurią įdėjus specifinę koronaviruso dalelę, buvo galima kelti ją į platformą ir judėti į priekį. Todėl vakcina sukurta palyginti labai greitai, dėl to spartumo visuomenė net suabejojo jos veiksmingumu ir saugumu.
– Taigi CEPI finansuoja ir koronavirusą pažabosiančias vakcinas.
– Taip, finansuoja. Kaip dabar pamenu, 2020-ųjų sausį, kai grįžome po atostogų Lietuvoje, vienas kolega sako: „Turime problemų, pareina naujas virusas.“ Tuomet
CEPI operatyviai permetė visas jėgas į koronavirusą, skubiai inicijavo visus reikiamus procesus. Sausio pradžioje sužinoję apie virusą Uhane, vasarį farmacijos kompanijas jau kvietėme: teikit paraiškas vakcinai kurti, mes finansuosim. Sulaukėme apie 50 paraiškų, finansavimą skyrėme penkioms. Tarp jų – „AstraZeneca“, „Novavax“, „CureVac“. Sumos skirtingos – 400 milijonų dolerių, 300 milijonų, 22 milijonai, 15 milijonų ir t. t. Taigi maždaug prieš metus CEPI kone akimirksniu tapo žinoma visame pasaulyje.
– Paprastam žmogui, ko gero, sunku net įsivaizduoti, kas vyksta gavus prašymą finansuoti vakciną.
– Taip, procesai labai komplikuoti. Vertinama, ar pareiškėjas atitinka reikalavimus, ar turi patirties kurti ir gaminti vakciną. Jau per pirminę atranką daug pareiškėjų atsisijoja, o tiems, kas atitinka reikalavimus, kviečiame tarptautinius ekspertus, kurie išsamiai išanalizuoja ir įvertina skirtingas sritis. Jie teikia išvadas CEPI, o mūsų organizacija priima sprendimą – finansuoti ar ne.
– Kokios Jūsų pareigos CEPI organizacijoje?
– Iš pradžių dirbau su paraiškomis. Šiame procese dalyvavau nuo starto iki pabaigos: nuo paraiškų teikimo sąlygų kūrimo iki gautų paraiškų perdavimo vertintojams. Man šis darbas labai patiko. Bet po kurio laiko organizacijoje atsirado kita laisva vieta – projektų vadybininko.
Jei pasakosime kiek plačiau, tai CEPI, skirdama finansavimą vakcinų kūrimo kompanijai, jos taip lengvai nepaleidžia – sukuria to projekto priežiūros grupę, kuri akylai seka ir kontroliuoja vakcinos vystytoją: ką daro, ko nepadarė, kokių problemų kyla. Tai grupei vadovauja projekto vadovas, aš esu jo dešinioji ranka. Šiuo metu turiu keletą vakcinų vystymo projektų ir tame specializuojuosi. Taigi esu įtraukta į vakcinų kūrimo procesą, ir tas darbas – fantastiškai įdomus.
– Turbūt kartais pamąstote, kad šiuo pandemijos laikotarpiu esate akis į akį su ypač svarbiais, daug ką lemiančiais pasaulinio masto procesais.
– Nemąstau apie tai, kad aš esu tuose procesuose, bet mąstau apie tai, kokie komplikuoti yra tie procesai. Žmogui tai – tik vakcina, kuria gal skiepysimės, gal nesiskiepysime. Bet kai bent kiek įsigilini, suvoki, kokios didžiulės yra darbo ir laiko sąnaudos, kiek mokslininkų deda visas pastangas, kad jų kuriamas produktas – vakcina – būtų sėkmingas ir apsaugantis nuo infekcijos. Nuo laboratorijos iki testavimo – protu sunkiai aprėpiamas procesas, po kurio galų gale nusprendžiama, kad galima ar negalima vakcinuoti. Jei galima, dar laukia ne mažiau sudėtingas masinės gamybos procesas, nes vienas dalykas yra vakciną sukurti mėgintuvėlyje ir visai kas kita pagaminti jos du milijardus dozių. Kaip ir minėjau, visa tai – labai komplikuota, bet kartu ir labai įdomu.
– Dabar, vykstant vakcinacijos nuo koronaviruso procesui, kone kiekvienas tampa „ekspertu“, leidžiančiu sau spręsti, kuri vakcina bloga, kuri gera. Kaip Jūs vertinate tokių „ekspertų“ skleidžiamas teorijas?
– Žinoma, kiekvienas turi teisę į savo nuomonę. Asmeniškai aš viską matau iš mokslinės, techninės pusės. Iš tos, kurios žmogus iš šalies nemato ir net neįsivaizduoja, kokia ji. Kaip ir minėjau, vakcinų kūrimo procesai – labai sudėtingi, dirba begalė mokslininkų, vykdoma daugybė tyrimų. Nei „Pfizer“, nei „Moderna“ nepagamina vakcinos per pusmetį. Kompanijos metų metus atlieka parengiamuosius veiksmus, kuria vakcinų platformas, kad paskui užtektų pusmečio, jog į ją įkeltų, tarkim, koronaviruso dalelę. Taigi teorijos, kad vakcinos sukuriamos „ant greitųjų“, tikrai klaidingos. Procesai trunka ne vienerius metus, tik jų niekas nemato.
– Anksčiau vakcina buvo tiesiog maža vienos ar kitos infekcijos dozė. O kaip yra dabar?
– Taip, anksčiau skiepydavo naudodami mažą tos pačios ligos dozę – pavyzdžiui, labai susilpnintą ar negyvą virusą, kuris nebegalėtų žmogaus susargdinti ir jam pakenkti, bet vis tiek aktyvuotų imuninę sistemą. Trečiojo tipo tradicinė vakcina gaminama naudojant vieną ar keletą viruso dalelių (dažniausiai tai baltymai), kurios suleistos į organizmą turi potencialą sužadinti imuninę sistemą. Dabar vakcinos kuriamos jau pagal naujas technologijas: viruso dalelė gali būti netiesiogiai „pristatoma“ imuninei sistemai („Pfizer“ / „Moderna“) arba ji gali būti „užmaskuota“ kitame (ligos nesukeliančiame) viruse. Paprasčiau tariant, skiepydamasis tu tą dalelę pateiki imuninei sistemai ir sakai: „Žiūrėk, jei į organizmą pateks svetimkūnis, turintis štai tokį baltymą, tu jį atpažink ir ginkis.“
– Dar paaiškinkite mums, ką garantuoja vakcina – kad esu visiškai apsaugotas nuo infekcijos ar kad galiu susirgti, bet sirgsiu lengvesne forma?
– Vakcinos sukeltas imunitetas per laiką išnyksta. Atsižvelgiant į tai, nuo kokios ligos yra skiepijamasi, tas laikotarpis gali būti skirtingas. Pavyzdžiui, skiepai nuo stabligės suteikia ilgalaikę (gyvenimo trukmės) apsaugą, o vakcina nuo kokliušo galioja vos keletą metų. O dėl COVID-19 vakcinos, tai mokslininkai dar neturi surinkę pakankamai duomenų, kad atsakytų, kiek ilgai ji mus apsaugos. Tam tiesiog reikia laiko. Kad su vakcina saugiau nei be vakcinos, jau aišku. O ar ji garantuoja apsaugą nuo infekcijos, ar tik lengvesnę jos formą, ar skiepytis reikės kasmet, ar rečiau – visa tai bus ištirta per laiką. Žinoma, norėtųsi apsaugos visam gyvenimui, bet dar nežinoma, kiek ilgai antikūnai užsibus mūsų kraujyje.
Kad patvirtintų, kaip bus, mokslininkams dar reikia duomenų. Šioje srityje dirbantys specialistai nepateikia iš piršto laužtų teorijų, nes kai surenkami duomenys, jie kalba patys už save. Vakcinų kūrimas išties – ne ta sritis, kur mes galėtume sakyti: „Aš manau, kad…“ Čia nėra jokių „aš manau“, remiamasi duomenimis, o ne nuomonėmis.
– Na, ir pabaigoje – asmeninis klausimas – kaip jaučiatės gyvendama toli nuo gimtinės ir kaip dažnai į ją sugrįžtate?
– Turiu pripažinti, jog Norvegijoje jaučiuosi kaip vietinė. Gyvename čia 20 metų, kalbame norvegiškai, čia dirbame, čia gimė ir auga mūsų vaikai. Anksčiau į Lietuvą grįždavome per kiekvienas Kalėdas, Velykas, Lietuvoje atostogaudavome. Dabar, žinoma, liūdniau – dėl pandemijos keliai į gimtinę kol kas uždari. Žinoma, gaila, kad vaikai negali palaikyti gyvo ryšio su seneliais, kad negalime aplankyti mums brangių žmonių ir vietų. Bet, kita vertus, galime tik džiaugtis – kad sveiki, kad esame kartu. O pandemija – laikina.
– Ačiū už pokalbį.
