Sausio pradžioje amžinybėn iškeliavo Plungės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Zita Paulauskaitė, beveik prieš dvejus metus – medžio meistras, fotografas, ypatingas bibliotekos draugas Algimantas Verkys. Taip jau sutapo, jog šie du bibliotekai svarbūs žmonės buvo gimę tą pačią dieną – gegužės 11-ąją. Tad antradienį į biblioteką pakviesti juos pažinojusieji ar jų darbais besidžiaugusieji. Taip dalijantis prisiminimais buvo paminėtas išėjusiųjų gimtadienis. Ta proga bibliotekos lankytojams pristatyti ir trys A. Verkio sukurti koliažai.
Bibliotekoje – vis dar gyvas atminimas
„Šiandien susirinkome tiesiai iš daržo. Visą dieną dirbome savo gėlynuose. Ir aš puikiai įsivaizduoju, ką šiandien būtų daręs Algis, ką būtų dariusi Zita. Algis būtų puoselėjęs savo daržą, sodą. O Zita būtų pasikapsčiusi po darželius ir sakiusi: „Je, je, če dā rēk tōn pasodintė, o če tōn“, – į prisiminimų vakarą susirinkusiuosius pakvietė Z. Paulauskaitės bičiulė, bibliotekos Informacijos, inovacijų ir mokymo centro vedėja Virginija Liutikaitė.
Pasak V. Liutikaitės, galbūt dėl to, kad A. Verkys ir Z. Paulauskaitė buvo gimę tą pačią dieną, jie buvo absoliučiai panašūs žmonės, juos siejo vienodas pasaulio egzistencijos suvokimas. „Pamenu dieną, kai mirė Algis. Nors jiedu nebuvo artimi draugai, bet Zita buvo nebe ta Zita, jai ta diena buvo išbraukta iš biografijos“, –
prisiminė bibliotekos darbuotoja.
Prisiminimų vakarui rengėjai pasirinko ir minimus žmones atspindinčias dekoracijas. Kaip teigė V. Liutikaitė, Zitos gimtadienis be raudonos rožės ir juodos suknelės neįsivaizduojamas. O A. Verkio fotografijų koliažas parodo šio menininko būdą. „Algis buvo krapštukas, knygius. Koliaže – ištraukos iš senos spaudos apie Plungę. Kur bepasisuksi, visur bibliotekoje yra Algis, dvi meninės knygos, kiemas pilnas Algio. Jo vardą minime kiekvieną dieną, kai prasideda ekskursijos: Algio namelis, Algio suolelis, Algio lentynėlė…“ – pasakojo V. Liutikaitė. Moteris sakė, jog jei tik susitikimo metu būtų Zita, ji sėdėtų kažkur salės gale, į viską žvelgtų skeptišku žvilgsniu, o Algis būtų inkognito: bibliotekoje, viską matantis ir girdintis, bet pats nematomas.
Tie, kurių negali nemylėti
Bibliotekos direktorė Violeta Skierienė Z. Paulauskaitę prisiminė kaip santūrų, darbštų žmogų. Zita net ir ligos patale, jau atsisakiusi darbo, vis tiek kalbėjo apie jį, naujus projektus. Vadovė pasidalijo ir Z. Paulauskaitės noru, kad ant jos kapo augtų jazminų krūmas. „Ir tai bus padaryta“, – pažadėjo ji.
V. Skierienė kalbėjo, kad laukia ne tik jazminų krūmo sodinimas, bet ir kiti darbai, kurių nespėjo užbaigti Z. Paulauskaitė. Tai ir partizanų, jų atsiminimų archyvas, ir žydų istorijos, nuotraukų archyvas… „Planuojame, jog sutvarkysime tuos archyvus ir paliksime kabinete, kuriame dirbo Zita, kad atėjusiems lankytojams, atvykusiems turistams galėtume parodyti jos darbą“, – dėstė direktorė. Ji pasidžiaugė, jog anapilin iškeliavusiai kolegei pavyko išpildyti savo svajonę nukeliauti į Izraelį.
Prisimindama A. Verkį, bibliotekos vadovė neslėpė, jog visada stebino ir džiugino jo santūrus bendravimas, tai, jog jis niekada nesiskundė, ir atrodė, kad jo gyvenime visada viskas gerai.
„Jie yra tie žmonės, kurių negali nemylėti“, – savo prisiminimus užbaigė V. Skierienė.
Mokė keisti pasaulį
Z. Paulauskaitės sesuo Kristina pasakojo, kad Zita mokėsi Vilniaus pedagoginiame institute, dirbo lietuvių kalbos mokytoja Raseinių krašte. Apsigyvenusi Plungėje, mokė vaikus lietuvių kalbos Aleksandravo mokykloje. Čia subūrė vaikų teatriuką „Fata morgana“, o vienas iš jos teatralų buvo dabar Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis pirmasis „Plungės“ redaktorius Bronius Abrutis. Iš mokyklos perėjo dirbti į biblioteką. Atgimimo pradžioje kartu su grupele jaunų idealistų įsijungė į Sąjūdžio veiklą. Buvo pirmoji drąsuolė, prabilusi apie poetą Vytautą Mačernį. „Visada buvo sąžininga, darbšti. Kiekvienas išėjęs – nepakartojamas“, –
pabrėžė K. Paulauskaitė.
Prakalbus apie Atgimimo metus ir Sąjūdį, prisiminimais dalijosi kartu šioje veikloje dalyvavusi Dainora Gedvilienė: „Zita labai suprato žmones, buvo drąsi. Kai pradėdavo kalbėti, tai kaip su kirviu, nebijojo eiti pas valdžią. Nesvarbu, kad visa Plungė sakydavo: „Raudonoji Paulauskaitė“, bet tie, kurie buvo už Lietuvą, žinojo, kokia ji. Zita be galo jautriai išgyveno neteisybę.“
Pasak D. Gedvilienės, pamačiusi tiek daug neteisybės aplink, tiek pilamo purvo iš Sąjūdžio veiklos Z. Paulauskaitė pasitraukė. „Ji daug ką išgyveno, jos daug kas nesuprato, galima būtų sakyti, kad net išdavė. Ji buvo per daug sąžininga šiam pasauliui. Visi, kurie pažinojome Zitą, žinojome, kad ji nepaprasta. Kaip gera, kai aplink yra žmonių, kurie moko mus keisti pasaulį nuo savęs. Tiek Algis, tiek Zita tą darė“, – kalbėjo moteris.
Plungės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Vida Saukalienė sakė A. Verkį prisimenanti kaip fotografą, viską fiksuojantį kitu kampu. „Aš jį stebėdavau jo darbuose. Nuotraukos buvo kitokios, jose nebuvo dirbtinio fasado, jos – tarsi nešlifuotas deimantas“, –
išėjusio fotografo darbais žavėjosi Savivaldybės atstovė.
Dar ilgai prie arbatos puodelio šnabždėjosi amžinybėn iškeliavusiųjų draugai, bendraklasiai, giminaičiai, bet nuotaika nepriminė liūdnų akimirkų. Juk, kaip teigė V. Skierienė, žmonės gyvi tol, kol juos prisimeni.
