Tverų apylinkėse gyvena ne viena šeima, atsikėlusi iš Klaipėdos. Miestiečius traukia graži gamta, ramybė, galimybė gyventi sveikesnį gyvenimą. Aušra ir Ričardas Ruškiai viename iš seniūnijoje esančių vienkiemių įsikūrė daugiau nei prieš dvejus metus. „Kiekvieną akimirką mėgaujamės tyla, gamta, jos kvapais ir garsais. Abu su vyru esame gimę ir augę mieste, tačiau nė už ką nebenorėtume į jį sugrįžti. Prieš dvidešimt metų išsikėlėme iš Klaipėdos gyventi į šalia esančią sodininkų bendriją, o kai ten erdvės pasidarė per mažai, nusipirkome sodybą Tveruose“, – pasakojo apie sprendimą, atvedusį juos į šį Žemaitijos kampelį, Aušra Ruškienė.
Gegužės 15-ąją minima Tarptautinė šeimos diena. Šia proga visada stengiamės savo skaitytojams pristatyti vieną iš mūsų savivaldybėje gyvenančių ir vaikus auginančių šeimų. Kartais tai būna pasakojimai apie jaunas daugiavaikes šeimas, kartais – apie sutuoktinius, kurie dorais žmonėmis išaugino ir į savarankišką gyvenimą jau išleido savo atžalas. Būna, kai mūsų straipsnių herojais tampa šeimos, turinčios labai įdomių talentų ar pomėgių.
Šiemet paprašę Tverų seniūno Antano Zalepūgo patarimo, kokią iš jo seniūnijoje gyvenančių šeimų galėtume pakalbinti, sulaukėme rekomendacijos susisiekti su Aušra ir Ričardu Ruškiais. Jau pirmomis pokalbio minutėmis supratome, kuo ši šeima ypatinga – namuose vyrauja karinė tvarka ir tradicinės pamatinės vertybės.
„Esame dirbantys, savo šeimą ir tėvynę mylintys žmonės“, – taip savo šeimą pristatė mūsų pašnekovė Aušra.
Kaip paaiškėjo iš tolesnio pokalbio, šeimos galva – karys savanoris. Tverų gimnazijoje ir Medingėnų skyriuje vadovauja šaulių būreliams. Iki prasidedant karantinui turėjo auklėjamąją klasę. Metus gimnazijoje dirbo ir pati Aušra, tačiau vėliau gavo darbą Telšiuose, Lietuvos šaulių sąjungoje. Ne tik tėvai, bet ir visi trys jų vaikai susieti su šia sukarinta, valstybės gyvenimui ir gynybai neabejingus žmones vienijančia organizacija. Tad galima drąsiai teigti, kad Ruškių šeimos vienkiemis – lyg mažytė Šaulių sąjungos kuopos būstinė.
„Karys – ne tik profesija, tai gyvenimo būdas. O kai tėtis karys – tvarka ir drausmė namuose neišvengiama. Ir kažkokio ypatingo auklėjimo nebereikia. Natūraliai išeina, kad vaikai klauso tėvų. Mokome juos gerbti mokytojus ir vyresnius žmones. Patariame įsiklausyti į senelių, turinčių gyvenimo patirties, pamokymus. Labai gaila, kad jaunimo auklėjimas liberalėja, nebelieka pamatinių vertybių. Esame šalies patriotai, mokome savo vaikus mylėti tėvynę, didžiuotis tuo, kad gyvename Lietuvoje“, – pasakojo apie šeimos vertybes A. Ruškienė.
Vyriausiam sutuoktinių sūnui Žybartui – devyniolika metų. Sekdamas tėvo pavyzdžiu, jis pasirinko kariūno kelią – yra Lietuvos karo akademijos pirmakursis.
Aštuoniolikmetė Anelė – krašto apsaugos savanorė. Tačiau, pasak Aušros, dukra savo ateities su karine tarnyba sieti neplanuoja.
Jauniausiam šeimoje Gustui dar tik trylika. Jis mokosi Tverų gimnazijoje.
„Jeigu jauniausias sūnus nebūtų buvęs ligotas, vaikų, ko gero, augintume ir daugiau. Vyras tai tikrai norėtų… bet aš žinau, kiek reikia turėti stiprybės ir išgyventi rūpesčių, kai tavo vaikas serga“, – kalbėjo A. Ruškienė.
Aušros manymu, Lietuvoje yra puikios sąlygos auginti vaikus: „Gyvename švarioje žemėje, vietoje, kur nėra jokių gamtos kataklizmų. Nemokamas švietimas, teisė pasirinkti mokyklą, gera sveikatos apsaugos sistema. Sunkiausias momentas tėvams – kai vaikas serga. Nelengva ir tada, kai baigę mokslus atsistoja gyvenimo kryžkelėje, rinkdamiesi, kuriuo keliu pasukti. Taip norėtųsi patarti, bet gyvenimas jų, jie suaugę ir renkasi patys.“
Ruškių šeima miestą į kaimą iškeitė norėdama gyventi kuo sveikesnį gyvenimą. Įsikūrę sodų bendrijoje prie Klaipėdos augino gyvulius ir daržoves, ūkininkauja ir Tveruose. Vyro dažnai namuose nebūna, tad mamai prie darbų talkina vaikai. Pasak Aušros, sūnūs ir dukra nuo mažens buvo pratinami prie darbo. Visada žinojo, kad kaip pasiklosi, taip išmiegosi, todėl dabar puikiai susitvarko ir savarankiškai.
Vis retesnis svečias namuose būna studentas Žybartas. Dienų, kai visi namiškiai susirenka po vienu stogu, vis mažiau. Artimiausias visos šeimos susitikimas numatytas per Tėvo dieną, tad Šeimos dieną Aušra praleis tik su jaunėliu Gustu.
„Palinkėsiu to, ko ir pati norėčiau, – neslėpė Aušra, paprašyta ko nors palinkėti ir kitoms šeimoms. – Supratimo, dvasinės ramybės, saugumo, meilės savo šaliai ir kuo daugiau laiko praleisti su savo artimaisiais.“
