Kuliškė muzikos mokytoja Giedrutė Idzelienė niekada nesutiktų, kad gyvenimas kaime nuobodus ar neįdomus. Moters nuomone, žmogaus veiklumas priklauso ne nuo gyvenamosios vietos, o nuo jo būdo, energijos, entuziazmo. Juk ir gyvenant didmiestyje, galima užsidaryti tarp keturių sienų, nieko neveikti. Ir atvirkščiai, gyvenant kaime, niekas nedraudžia prasimanyti sau įvairios veiklos, darbų ar išvykų. Panašu, jog ponia Giedrutė nei sau, nei aplinkiniams nuobodžiauti neleidžia ir joks provincijos sindromas jos nekamuoja.
Giedrutė Idzelienė gimusi Šiauliuose. Vėliau kartu su tėveliais persikėlė į Kuršėnus, ten baigė vidurinę ir vėl grįžo į Šiaulius – kibti į aukštuosius mokslus. Įgijusi muzikos mokytojo ir chorinio dirigavimo specialybę, mergina gavo paskyrimą į Plungę. Sako pati Žemaitijon norėjusi, nes jai patikusi kažkada aplankyta Plungė, ausiai maloni buvusi ir žemaičių kalba.
Tiesa, darbą gavo ne pačioje Plungėje, o Kulių vidurinėje mokykloje, kurioje, pradėjusi 1973-iaisiais, tebedirba iki šiol.
Kuliuose ponia Giedrutė ir savo meilę sutiko. Kai susipažino, ji buvo mokytoja, jis – mokinys. „Dar prieš eidama dirbti į mokyklą, buvau girdėjusi, kad vyresnieji mokiniai bando kalbinti ar net merginti jaunas mokytojas, todėl iš anksto buvau sau pasakiusi, kad į vaikinų rodomą dėmesį nereaguosiu. Kol Stanislovas buvo mokinys, šios savo nuostatos laikiausi, nors jis ir choro repeticijose, ir šokiuose akimis spigindavo“, – linksmai pasakojo mokytoja.
Na, o kuliškis Stanislovas Idzelis mokytojos nepamiršo ir baigęs mokyklą. Studijuodamas tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje, jis vis grįždavo į Kulius, ateidavo į mokyklą ir vėl… spigindavo akimis. „Jis buvo labai atkaklus, o aš pamažu pradėjau abejoti – juk jis protingas, labai geras, dėmesingas. Kodėl gi negalėčiau su juo draugauti?“ – prisiminimais dalijosi moteris. Nors buvo neramu (mat Stanislovas – šešeriais metais už ją jaunesnis, o tai tais laikais buvo didžiulis skirtumas), Giedrutė ryžosi atsakyti į vaikino dėmesį.
Giedrutė ir Stanislovas susituokė 1980-aisiais. Darnioje šeimoje gimė ir užaugo trys vaikai: dukra Goda ir sūnūs Tadas bei Gediminas. Dabar visi jie baigę mokslus, gyvena ir dirba Vilniuje. Vaikai šeimų dar nesukūrę ir anūkų kuliškiams dar nepadovanoję. „Kartais juos paagituoju, kad laikas būtų savo lizdus sukti. O jie man atsako: mama, tu neskubėjai, tai kodėl mes turėtume“, – kalbėjo Giedrutė.
Paklausta, ar Kuliuose, nedideliame miestelyje, netrūksta veiklos, ar nesinorėtų ištrūkti gyventi į miestą, mokytoja purto galvą. Anot jos, šiame miestelyje ji jau įleidusi šaknis, minčių keisti gyvenamąją vietą nėra. Sako, jog jai patiktų ir mieste, bet vyras jokiu būdu iš kaimo nesikeltų.
Ir Giedrutė, ir jos vyras dirba Kulių vidurinėje mokykloje. Abu mokytojauja. Beje, G. Idzelienė, be pamokų, turi ir užklasinės veiklos – vadovauja merginų chorui, ruošia vaikus konkursui „Dainų dainelė“. Mokytoja sako norinti, kad jos mokiniai kažko siektų, kad kuo daugiau sužinotų, pamatytų, todėl važinėja į respublikines ir moksleivių dainų šventes, konkursus. Ir džiaugiasi puikiais mokinių pasiekimais – kaip nesidžiaugsi, kai tarp auklėtinių tokios dainorėlės kaip Milda ir Ieva Pieškutės, Simona Viršilaitė.
Po darbo mokykloje Giedrutė skuba dar ir į Kulių kultūros centrą – repetuoja su mišriu vokaliniu ansambliu. Pastarasis gyvuoja jau daug metų. Tiesa, iš pradžių dainavo tik moterys, o prieš kokius trejus metus ir vyrai prisijungė. Anot mokytojos, ansambliui reikėtų dar kelių balsingų vyrų. Tokių Kuliuose yra, bet ne visus žmonos į saviveiklą leidžia.
Be muzikos, Giedrutė Idzelienė sakė turinti ir kitokių pomėgių. Vienas iš jų – prižiūrėti gėlynus. Anksčiau mėgdavo siūti, megzti, o dabar, kaip pati sako, tuo užsiimti kaip ir nebėra prasmės – deficitų laikai baigėsi, visko galima nusipirkti. Na, o jei jau mezga, tai tokius dalykus, kurių tikrai nenusipirksi – kai kalbinome, moteris buvo pasipuošusi pačios megztomis riešinėmis.
Buvo laikai, kai po darbo vidurinėje ir muzikos mokyklose Giedrutė dar skubėdavo į ganyklą melžti karvių. Dabar gyvulių nebelaiko, ūkyje belikę tik katinas ir šuniukas. „Kartais pagalvoju, kad dėl gražumo norėčiau kokį avinuką, ožkelę, kelis paukščius įsitaisyti. Gal kada nors, kai turėsim anūkų, šį savo norą ir įgyvendinsim“, – sakė moteris.
