6.30 – keliamės, 7.30 – rakinam duris. Mažąjį – į darželį, vyresnėlį – į mokyklą, patys – į darbą. Maždaug tokiu ryto ritmu nuo rytojaus gyvens daugelis iš mūsų. Nuo rytojaus… O šiandien – šiandien paskutinė tropinį karštį, atostogų džiaugsmą ir gerus įspūdžius mums dovanojusios vasaros diena. Diena, kurios lapelio iš kalendoriaus taip nesinori išplėšti ir kurioje gera būtų įstrigti, diena, reiškianti kažko gražaus pabaigą ir kažko svarbaus pradžią.
Pripažinkim – įvyko daug gero: laisvėjo suvaržymai, atgavom galimybę būti kartu, bendrauti, švęsti. Ir renginių po priverstinio sąstingio pasipylė lyg iš gausybės rago: Miesto ir Vasaros sporto šventės, miestelių ir kaimų renginiai, Joninės, Petrinės, Oninės, Škaplierinė, penktadieniai prie fontano, Sofijos festivalis, šeštadienį prasidėjęs Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis ir t. t. O kur dar visa kita: poros šventė vestuves, jauni tėveliai – krikštynas, sukaktuvininkai – jubiliejus, dvyliktokai – išleistuves, įmonės – gyvavimo sukaktis… Žodžiu, įvykių, pasibaigusių fejerverkais, tikrai buvo apstu. Čia – skanioji vasaros pusė, bet buvo ir kita, gerokai kartesnė, užkoduota po žodžiais: migrantai, riaušės, „kovidas“, Talibanas… Laimei, ne visi šie įvykiai ranka pasiekiami, bet nereaguoti į juos negalėjome.
Taigi norom nenorom vasarai tenka pamoti. Susiimti, susidėlioti mintis ir kibti į rugsėjį – kur kas aiškesnį, tvarkingesnį, labiau disciplinuotą. Kai visi vietoje ir viskas laiku… Pasiruošėt tam? Su nostalgija pamenu tuos laikus, kai su vaikais rinkdavomės, tarkim, matematikos sąsiuvinius. O kiek reikalavimų jiems! Kad būtų su atbrėžtomis paraštėmis (ir būtinai iš abiejų puslapio kraštų), kad popierius būtų storesnis ir slidus, o dar viršelis – jis irgi turi būti ne bet koks. Uniforma, kuprinė, penalas, rašikliai… Ir dar tas kasmetinis klausimas dėl gėlių – pirkti iš vakaro ar geriau ryte?
Ryt – rugsėjis, Rugsėjo 1-oji. Turbūt visiems norėtųsi to paties – kad vaikai klasėse, akis į akį su mokytoju, su lenta, su vadovėliais. Kad viskas aiškiai, kokybiškai, susikaupus. Taip, kaip įprasta, taip, kaip normalu. Ir neduokdie to nuotolinio… Kai vaikai mokosi neišsiritę iš patalų, pusiau gulomis, pusiau atmerktomis akimis ir pusiau „įjungtomis“ smegenimis. Tad ir pamato, išgirsta ir įsisavina tik pusę to, ką nuveiktų klasėje. O kur dar gyvo bendravimo su draugais, fizinio aktyvumo, saviraiškos trūkumas! Todėl ir sakau: neduokdie to nuotolinio…
Taigi ryt – kardelį į rankas ir ryžtingu žingsniu į mokyklą, į savo klasę, pas savo mokytojus ir draugus. Semtis žinių ir išminties. Ir mokytis gyventi – ne savo lovos kamputyje įsmeigus akis į ekraną, o tarp žmonių ir plačiai atvertomis akimis į aplinką. Ir tegul nebesuskamba ta depresyvi frazė „grįžtam prie nuotolinio…“
