Šitaip save vadina Alsėdžių seniūnijos vyresnioji specialistė Lina Matuzienė. Moteris nėra gimusi ir užaugusi Alsėdžiuose, jos šaknys – Telšiuose. Bet pasiteiravus, kuo save laiko – alsėdiške ar telšiške, ji be ilgų svarstymų ištaria, kad alsėdiške. Alsėdiškiai šią moterį pažįsta ne tik kaip seniūnijos darbuotoją, bet ir kaip visų miestelio švenčių fotografę. Tačiau vargu ar daugelis žino, kad Lina mielai laisvalaikį leidžia ne tik su fotoaparatu rankose, bet ir žygiuose motociklais. Beje, ji motociklą vairuoja pati. O sužinoję iš pažiūros trapios moters svajones net aiktelėtume.
Fotografavimas – laisvalaikio leidimas
Fotografija į Linos gyvenimą atkeliavo prieš dešimt metų. Pradėjo nuo gamtos fotografavimo. Arčiausiai širdies – makrofotografija. Kaip paaiškino moteris, tai smulkių daiktų, tekstūrų fotografavimas iš arti. Žinoma, fotografuoja ir portretus, o dažniausiai tenka daryti reportažines nuotraukas.
Paklausta, ar save laiko profesionalia fotografe, alsėdiškė tarė: „Fotografija domiuosi, dalyvauju kursuose. Nežinau, ką reiškia profesionalus fotografas. Jei tai žmogus, kurio pagrindinė veikla – fotografavimas ir jei jis iš to uždirba pragyvenimui, tada aš mėgėja. Nes man tai tik laisvalaikio leidimo būdas.“ Tiesa, ji neslėpė, jog visai patiktų, jei pomėgis virstų pagrindine veikla.
Nors pinigų iš fotografavimo Lina ir neuždirba, tačiau neatsisako pafotografuoti pažįstamiems, šeimos nariams, draugams. „Dažniausiai tai būna dovana. Tai vaiko krikštynos, tai draugų vestuvės, būni pakviestas, kartu ir fotografuoji. Pastaruoju metu pamėgau idėjines fotosesijas, kai tiesiog susiorganizuoji, važiuoji, fotografuoji. Esu ta fotografė, su kuria reikia vaikščioti ir ieškoti kadrų. Tad į klausimą, kiek užtruks fotosesija, negaliu atsakyti. Gal gražiausią kadrą rasiu per 10 minučių, o gal ir valandos prireiks“, – pasakojo alsėdiškė.
Nuotraukos publikuotos žurnale
Beje, L. Matuzienės nuotraukos buvo spausdintos žurnale „Kelionė“. Žiemą ji turėjo psichodramos specialistės, režisierės, mokytojos ir dramos terapijos dėstytojos Vidos Lipskytės fotosesiją. „Jai reikėjo greitai fotosesijos žurnalui. Tai buvo pabandymas ekspromtu, bet pavykęs. Matyti savo nuotraukas žurnale – labai geras jausmas. Tai toks įvertinimas, kad atrodo, jog iškart laipteliu aukštyn pakilai“, – prisiminė Lina.
Dar vienas iš malonesnių įvertinimų – gėlių salono „Kvietka“ darbuotojų. „Viena iš jų sako: „Sunkiai įsivaizdavau, kad taip gali būti, nes tavo nuotraukose išvydau tikrąją save. Kaip tu sugebėjai pamatyti tikrąją mane?“ Tokie dalykai labai pamalonina širdį, – džiaugėsi jauna moteris. – Ir galvoji, kad gal iš tikrųjų turi tą kitokį matymą. Šiaip nemėgstu savęs reklamuoti ar girti. Kitas reikalas, kai žmonės įvertina.“
Kaip ir minėjome, alsėdiškiams įprasta, kad seniūnijos renginiuose Lina bus su fotoaparatu. „Jei pasirodai be jo, tuoj klausia, kur fotoaparatas. Atrodo, tai tapo neatskiriama mano dalimi“, – juokėsi alsėdiškė.
Fotografija – tam tikra meno rūšis. Gal Lina baigė mokslus meno srityje? „Baigiau Vilniaus Gedimino technikos universitete aplinkos apsaugos inžineriją. Esu žmogus, turintis inžinieriaus išsilavinimą, bet su menininko siela“, – atsakė ji.
Visai neseniai vienas iš vyresnių fotografų kalbėjo, jog šiais laikais visi esame fotografai, turime išmaniuosius telefonus. Tad negalėjome nepaklausti L. Matuzienės, ar ji pati fotografuoja telefonu. „Fotografuoju. Ir pastaruoju metu labai dažnai. Ypač, kai su motociklu kur nors važiuojame – fotoaparato juk nesiveši, o gražių kadrų tikrai yra“, – patvirtino moteris. Ir pati to nesitikėdama pakreipė pokalbį link kito savo pomėgio – motociklų.
Kaip užsėdo ant plieninio žirgo
Motociklas į Linos gyvenimą atėjo beveik tuo pat metu kaip ir fotoaparatas. Kai susipažino su būsimu vyru Livantu, jis padovanojo fotoaparatą ir tada pora nusipirko motociklą.
„Aštuonerius metus pravažinėjau ant motociklo galo. O šį pavasarį vyrui tariau, kad norėčiau motorolerio ar ko nors panašaus. Jis man ir sako: „Ar nebūtų laikas įsigyti motociklininko pažymėjimą?“ Tai aš atsistojau nuo stalo, nuėjau pas gydytoją, pasakiau, jog reikia medicininės pažymos, ir viskas prasidėjo. Per mėnesį turėjau savo motociklą ir teises. Žinau, kad kai kurie stebisi matydami moterį vairuojančią motociklą, bet juk čia nieko ypatingo…“ – pasakojo L. Matuzienė.
Motociklų mėgėjų Alsėdžiuose yra ir daugiau. Jie, susibūrę į vieną kompaniją kartu su motociklininkais iš Telšių ir Plungės, susigalvoja kokį maršrutą ir drauge leidžiasi į žygį. Kaip teigė Lina, tai nėra tik šiaip pasivažinėjimas, tikslui pasiekti motociklininkai renkasi kuo įdomesnius, siauresnius keliukus, kad būtų gražesnė gamta. Dažniausiai leidžiasi į vienos dienos keliones.
Pasiteiravome, ar kompanijoje dar yra moterų, vairuojančių motociklą. „Žinau, kad yra moteris iš Plungės, bet kartu važiuoti dar neteko“, – sakė alsėdiškė.
Motociklai – lyg nulemti
Beje, kaip pastebėjo Lina, sutapimas ar ne, tačiau porai motociklai lyg nulemti. „Per vestuves tėvai įteikė šeimos vėliavą, kurios pagrindinis akcentas – du motociklo ratai“, – prisiminė ji. Moteris prisipažino, jog visada jautė potraukį prie technikos. Tačiau, iš kur jis, net nenumano, nes vaikystėje jokių sąsajų su ja neturėjo. Bet svajonės, gal šiek tiek ir primirštos, sukasi tik apie techniką.
Pašnekovė sakė svajojanti dalyvauti „drifto“ varžybose su savo automobiliu, dalyvauti mototurizmo ralyje. „Ir dar viena sena užsilikusi svajonė ir tikslas – įgyti sunkvežimio vairuotojo pažymėjimą ir dirbant tolimųjų reisų vairuotoja pakeliauti po Europą. O gal kada…“ – dalijosi mintimis Lina.
Iš pokalbio supratome, jog alsėdiškė – vietoje nenustygstanti, aktyvi, ekstremalių pojūčių trokštanti asmenybė, tad buvo smalsu, ar ilgai užsitęsęs karantinas jos nepristabdė. „Karantinas mums buvo geras laikas. Kai galėjai daugiau laiko skirti sau, įgyvendinti savo svajonę, – kalbėjo moteris. – Niekad nebūčiau patikėjusi, kad galėčiau vairuoti motociklą.“
Atsisveikindama Lina atskleidė dar vieną mėgstamą užsiėmimą – vasarą atsikelti ketvirtą valandą ryto ir eiti į gamtą arba su vyru sėsti ant motociklų ir važiuoti pasitikti saulės. „Sakau žmonėms: jei neatsikėlėte vasarą tokiu laiku, nežinote, ką reiškia gyvenimas, ką reiškia tos gražios akimirkos“, – patirtimi dalijosi alsėdiškė.
