Meilė savo kraštui prasideda nuo gimto miesto, kaimo, vaikystės kiemo. „Kai esi jaunas, atrodo, nori kuo greičiau ištrūkti į didmiestį, tik vėliau supranti, kaip svarbu žmogui yra jo šaknys“, – sako Rimvydas Senkevičius. Mūsų pašnekovas – karininkas, turintis majoro laipsnį, neseniai, rugpjūčio pradžioje, paskirtas eiti atsakingas pareigas Lietuvos kariuomenėje – tapo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono vadu. Pasirodo, kai tik gali, šis žmogus skuba į Plungę – į miestą, kuriame gimė, augo, kur pradėjo siekti savo tikslo – tarnauti tėvynei.
Apie tarnybą Lietuvai, karjeros posūkius, patirtį Afganistane ir už Atlanto, apie prisiminimus – šis pokalbis su mjr. R. Senkevičiumi.
– Gerbiamas Rimvydai, ar Plungėje Jūs dažnas svečias?
– Kadangi su žmona abu esame plungiškiai, tai stengiamės grįžti kiek galima dažniau. Aišku, ne visada taip išeina. Šiuo metu tarnauju Vilniuje, su šeima gyvenu Kaune. Neretai tenka dalyvauti komandiruotėse, išvykose, įvairiuose tarptautiniuose mokymuose, tad stengiamės pagal galimybes. Aišku, sugrįžę visada aplankome savo vaikystės, jaunystės vietas – tai maloniai nuteikia. Smagu matyti gražėjantį ir besikeičiantį miestą, pokyčių yra akivaizdžių. Plungė – kultūros lopšys, Oginskių rūmai, parkas. Viskas labai džiugina.
– Prakalbus apie gimtą miestą, kokie prisiminimai pirmiausia iškyla?
– Baigiau Senamiesčio vidurinę mokyklą. Daugiausia prisiminimų susiję būtent su ja. Man visada patiko mokytis, su pagarba ir dabar menu savo pradinių klasių mokytoją Reginą Gusčienę. Žinote, mokslo kelio pradžia, pirmas mokytojas mokykloje yra labai svarbu. Apskritai šioje mokykloje sutikau daug pedagogų, kurie įkvėpė mokslui, kaip ir tėvai, ragino gerai mokytis. Vida Bondauskienė, Alma Vasiliauskienė, Gintautas Černeckis, Antanas Pagojus, visi kiti mokytojai – kiekvienas jų darė įtaką. Nors nebuvau absoliutus pirmūnas, tačiau visada siekiau aukščiausių tikslų.
Mano kaip asmenybės tobulėjimui, pamenu, labai daug įtakos padarė tuomet Plungės ROTARY klubo pasiūlyta galimybė dalyvauti mainų programoje Danijoje. 11 klasę baigiau toje šalyje. Tai buvo didelis savęs išbandymas. Šešiolikmečiui atsidurti kitoje šalyje, kur visai kitoks žmonių mentalitetas, kitokia kultūra, galiausiai mokymasis danų kalba buvo nemenkas iššūkis. Tačiau visa tai buvo labai naudinga tolesnei karjerai, kadangi kelionė pakeitė mano asmenybę, motyvavo drąsiau galvoti apie ateitį.
Kiek save pamenu, visada buvau iš tų vaikų, kurie aktyviai dalyvavo popamokinėje veikloje. Vienu metu šokau „Žirginėliuose“, žaidžiau futbolą, dainavau mokyklos chore, meno mokykloje kurį laiką grojau akordeonu. Daug skaitydavau. Tėvai skatino ne tik fizinį aktyvumą, bet ir knygų skaitymą. Palaipsniui supratau, kad knygos galia yra ypatinga. Ir dabar tenka labai daug skaityti. Mėgstu tai daryti.
– Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo karininko profesija?
– Su tėvais labai daug kalbėdavome apie Lietuvos karo akademiją, aštuntoje klasėje motyvacija siekti šių studijų ypač sustiprėjo. Tėvai paragindavo, bet pernelyg nespaudė dėl tokio pasirinkimo. Vis dėlto tai tapo mano svajone.
– Tai sudėtinga profesija? Ne kiekvienam turbūt lengvai įveikiamos tokios studijos?
– Kalbant apie karininko profesiją visų pirma reikalinga, kad būtum labai plačios pasaulėžiūros. Ne vien tik fizinis pasirengimas labai svarbus. Užsienio kalbų mokėjimas, istorijos, geografijos žinios, tarptautinių santykių išmanymas. Būtina domėtis daug kuo. Žinojau, kad bus nelengvos studijos. Pirmi du kursai Karo akademijoje ypatingi. Daug psichologinių išbandymų, kurie susiję su tuo, jog tu ne tik studijuoji, bet ir vykdai karo tarnybą kaip šauktinis. Mažai laiko namuose praleidi.
Į Karo akademiją įstojau 1999 metais. Džiaugiuosi, jog mus mokė ne tik lietuvių, bet ir britų instruktoriai. Visi jie tada buvo labai gerai pasirengę priimti ir ugdyti jaunąją karių kartą.
– Kaip klostėsi Jūsų tolesnė karjera?
– Po studijų akademijoje karjera kiekvienam klostosi skirtingai. Man labai patiko bendrauti su žmonėmis, dirbti su kariais, todėl po studijų buvau paskirtas vadovauti Jonušo Radvilos mokomajam pulkui. Kiekvienam karininkui yra labai svarbu mokėti vadovauti būriui, bendras suvokimas apie tarnybą tada ateina. Vienas pareigas karininkas dažniausiai eina trejus metus. Rotacija yra gerai, nes karys tada turi galimybę tobulėti, įgyti žinių, ugdyti save, vadovauti aukštesniems kariuomenės vienetams. Džiugu, kad kariuomenėje sudaromos sąlygos tobulėti, ypač jei karininkas rodo iniciatyvą, demonstruoja asmenines savybes, kurios būtinos vienokiai ar kitokiai pozicijai.
Vėliau teko dirbti Savanorių pajėgų kuopos vado pavaduotoju, dar vėliau – „Geležinio vilko“ brigadoje, kur tarnybą pradėjau kaip civilių ir karių bendradarbiavimo specialistas. Atsirado galimybė mokymo tikslais trejiems metams išvykti į Daniją, kur pravertė man dar mokykloje pagal mainų programą įgytos danų kalbos žinios.
– Galite pasidalyti ir misijos Afganistane patirtimi?
– Į Afganistaną vykau kaip civilių ir karių bendradarbiavimo vadas. Mūsų užduotis buvo megzti ryšį su Goro provincijos departamentais. Priešiškos aplinkos nepajutau, tačiau niekada negali žinoti. Ten svarbu viskas: kaip tu bendrauji, elgiesi, kaip atrodai – tai neša žinią apie Lietuvos kariuomenę. Mūsų misija buvo „ištransliuoti“, kad mes esame tam, jog jiems padėtume. Misija Afganistane padėjo užaugti man kaip žmogui.
– Ne kiekvienas karininkas gali didžiuotis turėjęs galimybę eiti Lietuvos kariuomenės vado adjutanto pareigas. Jums teko.
– Adjutantu teko dirbti net prie dviejų generolų – prie Vytauto Jono Žuko, taip pat prie generolo Valdemaro Rupšio, dabartinio Lietuvos kariuomenės vado. Man tai – didžiulė garbė. Gal buvo pastebėtas mano paties didžiulis noras tobulėti, siekimas geriausio rezultato. Asistavimas vadui kasdienėje veikloje reikalavo ypatingo pasiruošimo, įsigilinimo į užduotis kariuomenėje, bendravimo su įvairiais žmonėmis.
– Tik neseniai grįžote iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Su šeima ten gyvenote metus. Kokiu tikslu lankėtės?
– Kelti kvalifikacijos ir ugdyti asmeninių kompetencijų buvau išsiųstas į Ameriką, į Kanzaso valstiją. Kariniai kursai koledže ir karinėje bazėje truko beveik metus. Ten susirinko karininkų iš beveik visų pasaulio žemynų. Į šias studijas buvo integruotos ir magistro studijos. Buvau vienintelis iš Lietuvos tarp visų studentų. Įgyta patirtis, gera studijų programa – buvo verta.
Vienoje klasėje mokiausi kartu su skirtingų rasių ir lyčių karininkais iš JAV įvairių kariuomenės rūšių (sausumų, oro, jūrų, spec. pajėgų, JAV civilinių įstaigų). Mokymo įstaiga stengėsi sudaryti kuo įvairesnę aplinką tam, kad būtų kuo įvairesnių nuomonių, patirties ir požiūrių. Vykdavo konstruktyvios diskusijos, dėl to reikėjo daug mokytis, skaityti. Apskritai žinios skatina kritinį ir kūrybingą mąstymą, tai karininkui labai svarbu. Džiugu, kad per tuos metus atsirado galimybė truputį pakeliauti, pažinti šalį, pajausti kitą kultūrą.
– Tik grįžęs iš studijų sulaukėte pokyčių savo tarnyboje – tapote Gedimino štabo bataliono vadu. Kuo ypatingas šis batalionas?
– Galimybė vadovauti batalionui kiekvienam karininkui yra siektinas dalykas, galima sakyti, svajonė. Batalionas yra tas vienetas, kur karininkas su gyvenimo ir savo tarnybos patirtimi gali atsiskleisti. Šioms pareigoms būtinos lyderio savybės, vadovavimo patirtis, nes batalione yra apie 500–700 karių. Gedimino štabo batalionas yra atsakingas už Lietuvos kariuomenės, valstybės reprezentavimą. Didžiuojuosi savo kariais, nes kiekvieną dieną matau, kaip jie stengiasi.
– Lietuvos kariuomenė Jūsų akimis?
– Sudėtinga vertinti. Tačiau, mano nuomone, per visus nepriklausomybės metus mūsų kariuomenė tobulėjo, tai jaučiama ir šiandien. Kaip valstybė judėjo į priekį, taip ir mes. Mano asmeninis pojūtis toks, kad Lietuvos kariuomenė sėkmingai viską daro, kas nurodyta karinės ar politinės vadovybės. Asmeniškai aš jaučiu didelį malonumą tarnauti savo valstybei, man labai patinka. Jaučiu, kad esu reikalingas, kad mano sukauptos žinios, patirtis naudinga, malonu, kad galiu tuo dalytis.
– Sakoma, kad kiekvienas kareivis turi norėti siekti generolo antpečių. Jūs turite tokių ambicijų?
– Tai priklauso ne tik nuo manęs, o nuo daug ko – kaip sėkmė ar likimas lems. Asmeniškai apie tai negalvoju. Mąstau apie tai, kaip dabar gerai atlikti man patikėtas užduotis. Svarbu laikytis savo vertybių, toliau nenustoti tobulėti, kad žodžiai ir darbai sutaptų.
– Karininkai visada pasiruošę tarnauti savo šaliai. Ar tarp pareigų lieka laisvo laiko?
– Laisvalaikiu norisi kompensuoti laiką šeimai. Esu dėkingas žmonai už tai, kad kūrena mūsų šeimos židinį, nes tarnyba reikalauja laiko. Mano pomėgiai – keliauti, patinka pažinti įvairias vietoves, mėgstu skaityti, ypač istorinę, karinę literatūrą, nes suprantu, kad būtinybė suvokti, kas buvo praeityje, padeda ir šiandien, kadangi kai kurie dalykai istorijoje linkę kartotis. Mėgstu klausytis įvairios muzikos. Aišku, sportas yra svarbus, nes būtina išlikti žvaliam, kad galėčiau priimti teisingus sprendimus.
– Užsiminėte, jog esate griežtas sau – visada siekiate maksimalių tikslų. Kareiviška disciplina auklėjate ir vaikus?
– Turiu trylikametį sūnų ir trimetę dukrą. Man norisi būti pavyzdžiu savo vaikams. Pastebiu, kad sūnus stengiasi gerai mokytis. Aišku, stengiuosi vaiko „neužspausti“. Būti savo šalies gynėju yra garbinga. Jeigu tik jis rodys norą ateityje tapti karininku, tik paskatinsiu ir pritarsiu. Tačiau žmogus turi pats tą norą pajausti.
– Dėkoju už įdomų pokalbį. Sėkmės tarnaujant mūsų valstybei.
