Mėnesiena nutvieskė Platelių ežero platybes. Naktį spustelėjęs šaltukas uždėjo tvirtą ledo ir sniego plutą ant vietomis išskydusio sniego apkloto. Lyg išlieti išryškėjo vakarykščiai žvejų takai, liudijantys, kiek daug tenka paklampoti, pragręžioti skylių, norint pagauti keletą ešeriokų.
Ir dabar, šeštadienį, matau kelias dešimtis žvejų ar juos palaikančiųjų ant ežero. Sėdi būreliais, po du ar pavieniui. Įdienojus švystelėjusi sausio saulė visus džiugina. Aštrokai dvelkiantis šiaurės rytų vėjas raudoniu nudažo veidus. Pilies saloje saldžius liepų pumpurus skabiusios dvi stirnaitės. Gulėjusios tiesiog ant sniego. Nepajėgia prasikasti per storą pusnį, kuri sutvirtinta net dviem ledo sluoksniais. Saloje buvota ir lapių, kiaunių bei didelio šuns, ryškūs jų sušalę pėdų atspaudai.
Per suledėjusį sniegą slidės slysta net braškėdamos. Grožiuosi atsivėrusia ežero platybe, pietvakariuose iškilusia plika Cidabro kalva. Tikrai nuo jos atsivers gražūs gamtovaizdžiai, kai šiais ar kitais metais ten bus pastatytas penkiolikos metrų apžvalgos bokštas. Visi galės užlipti, pasigrožėti šienaujama Siberijos pelke, Plateliais, Beržoru ir atsivėrusiu ežerynu.
Prie Pliksalės ežero paviršius padengtas šviežiu sniegeliu. Gerai slysta, smagu šliuožti, nebebrazda slidės. Prie stataus rytinio kranto šiūruoja pernykštės nendrės, pridengdamos neužšalusio šaltinėlio versmę. Vos įsiropštęs į mišką, pasijunti lyg name: jokio vėjelio, šilta, tylu. Audinės, kiškio, stirnos, briedžio pėdsakai. Voverės prie nulūžusios senos pušies šakos takus sumynusios, ant jos esančius kankorėžius išaižiusios. Tokius kietus ir sušalusius! Blogai ir voverėms miške: maža uoksinių senų medžių, tarp smulkių šakų sukrautuose lizduose nedaug atsargų sukaupsi, vėjas dažnai juos žemėn išpurto, medžiai taip ilgai buvo apsnigę, aplediję.
Aplankiusi Plokštinės storąją eglę, patraukiu link miško sklypo, kur įkeltas dirbtinis lizdas jūriniams ereliams. Pravinguriavusi tarp nuo sniego naštos išgriuvusių medžių, iš šlaito apačios su žiūronais žvalgausi aukštos senos pušies. Prieš trejus metus mokslininkai S. Rumbutis ir D. Deimantavičius iš Kauno zoologijos muziejaus, įgyvendindami jūrinių erelių apsaugos projektą, joje surentė didžiulį lizdą. Didžiulio paukščio siluetas pakimba virš manęs. Jūrinis erelis! Didžiausiais plėšrusis paukštis, kurios išskėsti sparnai siekia net pustrečio metro! Vadinasi, tiesa, kad šią gilią žiemą laikosi ten, kur peri. Pasitvirtino vietinio gamtos žmogaus pranešimas, kad vis mato savo sodybos prieigose skraidantį, kad minta kritusiomis stirnomis. Kuo gi dar gali misti? Nebent nutvertu zuikeliu, paliegusia lape, užsižiopsojusia varna, kėkštu ar nutverta pele. Šmirinėti, sklandyti tarp šakų šis kilnus paukštis nesugeba, jam reikia erdvės virš vandens, lauko, pelkės. O lizdą pradeda tvarkyti jau sausio mėnesį. Kaišo žaliomis spygliuočių šakomis, tvirtina. Manau, kad juose leidžia ir šaltas žiemos naktis. Vasario pabaigoje-kovo pradžioje deda 1-3 kiaušinius ir, nepakildami nuo lizdo, juos šildo, saugo nuo šalčių ir darganų.
Apie jūrinio erelio perėjimą, gyvūnų elgesį šėrykloje ir lesykloje galite stebėti internetiniame puslapyje looduskamera.ee. Šis estų puslapis suteikia daug džiugių akimirkų stebint gyvūnų elgesį visą parą. Norint suprasti, galima pasirinkti rusų ar anglų kalbą.
Na, o aš, pamaloninta jūrinio erelio skrydžio virš žiemos sukaustytos Žemės, nebetrikdau ramybės, suku atgal link ežero platybės ir ant baltos kalvos rymančių Platelių.
Marija JANKAUSKIENĖ ŽNPD gamtos skyriaus vedėja
Almedos JANKAUSKAITĖS nuotr.
